Versija neįgaliesiems

Konkursas Rugp. 28, 2019

Vilos „Linksma“ istorija

 

Druskininkų miesto istoriją mena ir mums ją primena daug vilų. Vilos išsiskiria spalvinga stilistine įvairove ir miesteliui suteikia savitą kurortinį įvaizdį.

Pačiame Druskininkų miesto centre visų atvykusių miesto svečių ir vietinių gyventojų akis patraukia šviesus ir gražus dvarą primenantis pastatas. Dažnas, smalsumo vedinas, užsuka į jį pasižvalgyti kas yra pastato viduje ir klausinėja kas čia per rūmai ir kokia jų istorija? Tad norime supažindinti jus su viena iš kurorto vilų, kuri skaičiuoja jau 110 metus.

Mūrinė kurorto vila Liñksma, turinti moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis, stovi istorinėje miesto dalyje, nepaprastai gražioje, gausiai apželdintoje netaisyklingo daugiakampio formos teritorijoje, šiaurės rytiniame Druskonio ežero krante, į pietvakarių pusę sklypo reljefas žemėja ežero link.

Ją XX a. pirmajame dešimtmetyje pastatė kurorto akcinės bendrovės narys bankininkas Adolfas Kiersnovskis ir iki pat Antrojo pasaulinio karo ją valdė Kiersnovskių giminė. Vilos stilistiką įtakojo Druskininkų architektūroje pradėjusi plisti kosmopolitizmo įtaka. 1905-1909 metais pastatyta vila „Liñksma” tapo viena iš ryškiausių to laikmečio pavyzdžių. Jos vaizdas buvo vienas populiariausių tų laikų fotografų akiratyje. Buvo išleistas ne vienas atvirukas su vilos Linksma vaizdu, kurie poilsiautojų ir besigydančiųjų „prie vandenų“ buvo siunčiami giminaičiams. Tačiau vilos interjero vaizdų išlikę nėra. Apie vidaus patalpų išplanavimą galima spėti tik iš išlikusių brėžinių, nes dabartinis vaizdas yra labai pakitęs. Remiantis archyviniais duomenimis, galima daryti išvadą, jog vila buvo dvilypio pobūdžio: vieni bruožai labiau primena dvarų rezidencijas (salė su terasa), kiti – miesto kotedžą (dominavo nereprezentaciniai kambariai, antrajame aukšte kaip spėjama turbūt buvo miegamieji).

Mūrinė vila tinkuota, sienų ir skarda dengto stogo konstrukcijos medinės, terasos išklotos metlacho plytelėmis. Pastatas vieno aukšto su pusrūsiu, mezoninu ir trijų tarpsnių belvederiu, išsikišusiu rytų pusėje. Objektas dinamiškų tūrių, netaisyklingo plano, šiaurėje laiptuoto kontūro, pietų pusėje – pagrindinis įėjimas su plačiais laiptais. Asimetrinė kompozicija su neoklasicistinės stilistikos fasadais suteikia vilai ryškų romantinį charakterį. Jų pastoges juosia platūs profiliuoti karnizai ir atikai iš baliustrų ir stulpelių su rutuliais viršuje. Šiauriniame fasade vyrauja laiptuoti tūriai su terasomis, jį horizontaliai skaido cokolinė juosta, palangių braukos, platūs profiliuoti karnizai ir atikai, langai su plačiais apvadais, sandrikais ir puskolonėmis, pirmojo aukšto terasa su kolonada. Pietinio fasado asimetriją paryškina mezoninas, o jo vidurį akcentuoja aukšti platūs laiptai su terasa ir kolonomis. Belvederio viršutiniame aukšte buvo apžvalgos aikštelė su atviromis arkinėmis angomis, šiuo metu jos įstiklintos (kada tiksliai neaišku). Ši vilos dalis – trijų tarpsnių, aštuoniasienė, pietinėje pusėje išlikęs buvusios medinės verandos fragmentas. Rytinis pastato fasadas kontrastingas, į akliną plokštumą įsikerta belvederis, skaidomas tarpinių karnizų, išilginės rustikos ir langų. Pirmojo ir antrojo aukšto langai su profiliuotais apvadais, trečiojo – arkiniai.

Vilos „Liñksma” patalpos išdėstytos asimetriškai, dauguma pereinamos (anfiladinės), reprezentacinės vidaus erdvės jungiasi su terasomis. Pro pagrindinį įėjimą iš pietų pusės plačiais laiptais ir pietine terasa patenkama į vestibiulį, iš jo į salę vakarinėje dalyje ir pagalbines patalpas. Mezonine yra dvi patalpos (į šiaurę ir į pietus).

Vila „Liñksma” buvo renovuota 1977 metais (arch. R. Mickevičius). Tuo metu pastatas pailgintas apie metrą į vakarus (vakarinė siena buvo naujai sumūryta), įrengta salė, vestibiulis, užmūryti du cokolinio aukšto langai vakariniame kampe. Vilos pertvarkymo metu labiausiai nukentėjo pastato vidus – pakeistas išplanavimas, sunaikintas buvęs dekoras, interjero elementai. Prieš atstatymą patalpos turėjo koridorinę sistemą.

Vilos projektavimo ir statymo metu Lietuvoje turtingų aristokratų ir miestelėnų namuose jau buvo papiltę maisto keltuvai. Lietuvos aukštuomenė domėjosi ne tik politinėmis ir ekonominėmis naujovėmis, bet savo namuose ir ūkiuose dažnai pritaikydavo iš vakarų plintančias naujoves. Kartu su tuo kito ir jų kasdienybės ritualai bei patalpų pritaikymas. Viena iš Lietuvoje plintančių idėjų buvo atskiro valgomojo, skirto kasdieniams šeimos poreikiams, idėja Europoje atsiradusi dar XVIII a. viduryje. Jai sklisti Lietuvoje labai padėjo Piotro Świtkowskio (1744–1793) (Świtkowski 1782), Mikołajaus Rouget (1781–1847) (Rouget 1828) leidiniai. XIX a. paplitus ir atpigus spaudai, dar labiau pagausėjo leidinių, skirtų dvaro ūkiui: leisti periodiniai leidiniai, kuriuose publikuoti švietėjiški straipsniai apie statybą ir architektūrą. Pateiktuose namų pavyzdiniuose planuose galima matyti, kurioje vietoje architektai siūlo įrengti valgomojo kambarį, pastebėti jo funkcinius ryšius su kitomis patalpomis. Technologinės naujovės neaplenkė ir virtuvės.

Pranciškus Rauchas XVIII a. gale Lietuvoje ir Lenkijoje pradėjusią plisti vadinamą angliškąją plytelę minėjo kaip naujovę, o XIX a. viduryje Karolis Podczaszyńskis ją jau pateikė kaip normą įrengiant virtuvę. Dėl šios angliškos naujovės, kurios veikimo principas – ugnies reguliavimas

metaliniais žiedais, virtuvės tapo švaresnės, saugesnės, todėl architektų rekomendaciniuose namų projektuose XIX a. antroje pusėje atsirado siūlymų prijungti virtuvės ir skalbyklos pastatą prie pagrindinio gyvenamojo namo arba įrengti jo žemesniuose aukštuose (cokoliniuose, pirmuose aukštuose).

Rūmuose maisto keltuvas jungdavo du namo lygius: ponų reprezentacinę gyvenamąją ir tarnų ūkinę. Aukščiau esančiame aukšte, vadinamame piano nobile, gyveno namų šeimininkai. Čia būdavo ir valgomojo kambarys, kuriame ponams patarnaudavo livrėjomis ar frakais pasipuošę liokajai.

Šalia valgomojo prisišliejusi kredenso patalpa. Šioje patalpoje buvo maisto keltuvas, kuriuo iš pirmo aukšto būdavo gaunamas maistas ir siunčiami atgal nešvarūs indai.

Iš kredenso maistas buvo nešamas padėklais, lėkštėse arba vežamas ant geridono į valgomąjį. Žemutiniame lygmenyje keltuvas nusileisdavo į koridorių, atskirą indų plovimo patalpą ar kitą ūkinę patalpą, turinčią jungtį su virtuve.

Pramonės revoliucijos amžiuje išskirta 1870 m. riba, siejama su „modernaus“ pasaulio gimimu. Iki šios datos statytiems rūmams būdingas atskiras virtuvės pastatas, o jau vėliau statytuose rūmuose virtuvės įrengiamos pačiuose rūmuose. Toks maisto keltuvas tikriausiai yra buvęs ir viloje Linksma.

XIX a. II p. – XX a. pr. Vilnius ir iš jo atvykstantys poilsiauti į Druskininkus gyveno permainų nuotaikomis. Tą ypač juto aukščiausias visuomenės sluoksnis. Aristokratijai teko susitaikyti su išprususios, turtėjančios, tačiau bekilmės inteligentijos kaimynyste, pajusti stiprų politinės veiklos apribojimą ir iš dalies dėl to atrastą kultūrinę, visuomeninę „nišą“, o kartu ir spręsti vis aštrėjantį nacionalinio identiteto klausimą. Kita vertus, būtent kilmingųjų galimybė keliauti, turtinti savą terpę naujausiomis idėjomis spartino ir visos čionykštės visuomenės pokyčius, leido į jos mentalitetą prasiskverbti iš Vakarų ateinančiai modernizmo kultūrai bei nuo jos neatsiejamoms socialinėms „naujovėms“.

Viena iš tokių socialinių naujovių buvo iš Anglijos paplitusi ketvirtos valandos arbatėlė. Tokias arbatėlės buvo populiarios ir Druskininkuose, viloje „Linksma“ jos turėjo būti tradicija. Kas vyko arbatėlių metu? Jau nuo 1880 metų popietinės arbatos ceremonija tapo rafinuotu renginiu. Šeimininkų ir svečių garderobuose atsirado prašmatnių rūbų, skirtų būtent „arbatėlei“, kurios metu buvo galima ne tik gerai praleisti laiką su draugais, bet ir užmegzti naujas pažintis, paliežuvauti ar aptarti einamuosius reikalus.

Arbata buvo geriama iš brangiausio kiniško porceliano puodelių, svečiai vaišindavosi mažais sumuštiniais su agurkais ir kumpiu, pyragaičiais, džemu ir ledais. Būtent popietinės arbatėlės lėmė ir stovų pyragams bei tortams, lėkščių pyragėliams atsiradimą. Etiketo vadovėliuose atsirado ir „arbatėlėms“ skirtų patarimų – nuo to, kaip paimti arbatinį šaukštelį, iki to, apie ką ir kaip kalbėti.

Vilos Linskma šeiminikai garsėjo kaip turtingi aristokratai. Jų giminės atstovai minimi kaip vieni iš kurorto kūrėjų, rėmusių jo statymo darbus.  Todėl jų savo archtektūra išsiskirianti vila pačiame kurorto centre taip pat turėjo atlikti ne tik vasaros poilsio, bet ir šeimos reprezentacinę funkciją. Tokiose vilose ar rūmuose aristokraitai rengdavo įvairius pokylius, kuriuose palaikydavo ryšius su kitų aristokratų šeimomis, pokyliai buvo puiki aikštelė naujų svarbių socialinių ir ekonominių ryšių užmezgimui.

Kaip atrodė tokie elito pasilinksminimai galime remtis jų aprašymais, kurie buvo aprašyti panašiose vilose ar rūmuose. Viskas vyko tokiu pačiu principu kaip ir didžiųjų Europos miestų saloninės pramogos: buvo diskutuojama aktualiomis politinėmis, istorinėmis ar tiesiog kasdienėmis temomis, buvo šokama, žaidžiamas tuo metu itin populiarus biliardas, lošiama kortomis, atliekami muzikiniai, vaidybiniai pasirodymai, „gyvieji paveikslai“.

Pridėti Ožeškovos puotos aprašymą.

Kad Viloje skambėjo muzika, galime spręsti iš to, kad yra žinių, apie tai  kad šioje viloje vieną iš Kiersnovskių atžalų groti fortepijonu mokė pats M. K. Čiurlionis.

Kiersnovskiai šią vilą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Po to ji buvo nacionalizuota. Kas nebuvo išsivežta šeimininkų į užsienį išplėšta. Tarybiniais laikais joje veikė pionierių rūmai, vėliau metrikacijos skyrius. Šiandien jame įsikūręs Druskininkų miesto muziejus, pasakojantis miesto istoriją.

 

 

Panaudoti šaltiniai:

  1. 1.      Kultūros vertybės kodas: S543. Pastatas 1999 m. vasarį įrašytas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 
    1. Viltė Migonytė.Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.
    2. Marius Daraškevičius. Maisto keltuvas Lietuvos Bajorų namuose XIX a., Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius 2017
    3. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė. Visuomeninė aristokratės veikla XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje:Klementinos Potockytės-Tiškevičienės atvejis.
    4. 5.      Giedrius Drukteinis. Penktos valandos arbatėlė. Stilius, 2009
    5. 6.      Andrzej Kieszek. Rozrywki oraz życie towarzkie w Druskiennikach w Połowie XIX stulecia, Annales academiae medica estetinensis roszniki Pomorskiej akademii medycznej w Szczecinie. 2007, 53, 3, 140–147.

 

 

 

 

Vaikų ir jaunimo istorinis-meninis konkursas
„Praeities ir dabarties susitikimas viloje Linksma“

Konkurso nuostatai

 

1. Bendroji dalis

1.1. Konkurso organizatorius Druskininkų miesto muziejus.

1.2. Konkurso tikslas – skatinti vaikus ir jaunimą domėtis Lietuvos nekilnojamuoju kultūros paveldu ir kasdienybės istorija, ugdyti jų kūrybinius gebėjimus.

1.3. Konkursui teikiami originalūs meno kūriniai, atlikti pieštukais, guašu, akvarele, ar tušu,  kurie atspindi XX a. pr. virusį gyvenimą viloje „Linksma“.

1.4. Konkurse gali dalyvauti visi  10-18 m. moksleiviai.

1.5. Konkurso dalyviai prieš kurdami darbus turi susipažinti su istorine medžiaga apie vilą „Linksma“ (straipsniais, nuotraukomis) internetinėje svetainėje: druskininkumuziejus.lt ir muziejaus paskyroje facebook socialiniame tinkle.

 1.6. Konkursas finansuojamas Druskininkų miesto muziejaus ir Kultūros paveldo departamento  lėšomis.

2. Konkurso organizavimo tvarka

2.1. Konkursas rengiamas birželio  6 – rugsėjo 13 d.

2.2. Konkurso dalyviai susipažįsta su informacija apie vilą „Linksma“ ir jos gyventojus internetinėje svetainėje: druskininkumuziejus.lt.

2.3. Darbai konkursui pateikiami iki rugsėjo 13 d.

2.4. Darbai komisijos įvertinami iki rugsėjo 15 d.

2.5. Rugsėjo  20 -22 d. konkurso laureatus apdovanos organizatoriai.

2.6. Iš geriausių darbų bus suformuota lauko ekspozicija, kuri bus rugsėjo 20-22 d. ekponuojama Druskininkų miesto muziejaus prieigose.

3. Darbų paruošimo ir įforminimo tvarka

3.1. Darbai konkursui teikiami A4 formato lape.

 

3.2. Darbo kitoje pusėje  būtinai nurodomas darbo autoriaus pilnas vardas, pavardė, amžius, elektroninio pašto adresas (informacijai ir diplomui atsiųsti). 

4. Darbų pristatymo tvarka

4.1. Visos konkurse dalyvaujantys pateikia darbus Druskininkų miesto muziejui nuo rugsėjo  1 iki  rugsėjo 13 d. (Druskininkų miesto muziejus; piešinių konkursui; M. K. Čiurlionio g. 59. LT- 66164 Druskininkai).

5. Vertinimas ir apdovanojimas

5.1. Konkurso vertinimo komisiją sudaro 5 nariai, paskirti konkurso organizatorių, kurie atrinks 15 geriausių darbų, kurie bus eksponuojami muziejaus teritorijoje.

5.2. Pagrindiniai vertinimo kriterijai:
- darbo idėjos ir atlikimo originalumas;
- piešinio kūrybiškumas ir atlikimo kokybė tiek meniniu, tiek išpildymo požiūriu.

5.3. Komisija nevertins darbų, jeigu:
- nesilaikoma darbų atlikimo ir įforminimo taisyklių, pateiktų konkurso nuostatų 3-me skyriuje;
- darbai aiškiai neatitinka konkurso tematikos.

5.4. Konkurso kalba – lietuvių. 

5.5. Visiems dalyviams, išrinktiems į parodą ir teisingai nurodžiusiems pašto adresą, išsiunčiami konkurso dalyvių diplomai.

5.6. Organizatoriai prizus ir dovanas skiria geriausių konkurso darbų autoriams ir jų mokytojams.

6. Kitos sąlygos

6.1. Konkurso dalyviai sutinka, kad jų konkursui pateikti darbai bus eksponuojami darbų parodoje, muziejaus interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose.

Jei turite klausimų, rašykite mums adresu: muziejus@druskininkai.lt

 

Atgal Į viršų