Versija neįgaliesiems

Tūkstantis druskinių Rugp. 13, 2019

Druskininkų miesto muziejus / Renginiai / Aktualijos / Tūkstantis druskinių

Druskininkų miesto muziejuje kaupiama druskos indelių kolekcija  – savotiška duoklė Druskininkų gamtos turtams bei būdas papasakoti vietos istoriją, pasitelkiant žmogaus sukurtus daiktus. Druskinė gali „papasakoti“ apie tai, ar pagaminta ji stovėti ant stalo rūmuose, miestiečio bute, ar paprastoje valstiečio troboje; išduoti, kiek kainavo pati druska. Iš istorijos žinome, kad kadaise gramas druskos buvo lygus aukso gramui. Todėl statyti ant stalo druskinę galėjo sau leisti tik turtingieji. Tokiam brangiam produktui laikyti  turėjo būti sukurtas ir ypatingas indas. Viduramžiais ir Renesanso laikais ant įvairių valdovų stalų stovėdavo didžiulės, puošnios nefs – brangakmeniais išpuoštos laivo pavidalo druskinės. Tačiau nefs buvo skirtos ne tik druskai – jos simbolizavo „valstybės laivą“. O druska simbolizavo valdovo sveikatą ir stiprybę, nuo kurios priklausė valstybės stabilumas.

Šioje druskinių parodoje matome ir liaudišką XIX a. medinį indelį iš Baltašiškės (dabar – Druskininkų miesto dalis), pagamintą Jonapolės dvaro vežiko Tamošuko Zakaracko, ir druskinę, kaip skaitytojų padėką dovanotą rašytojui Juozui Baltušiui, ir sidabrines, žymių Europos juvelyrų, tokių , kaip:  Georg Adam Scheid (1838-1921), Hugo Böhn, Michail Zorin,  įvairiomis emalėmis, ornamentais puoštų, įstabiausių formų, ir keramines žvėrelių, vaikų knygelių herojų, augalų, vaisių, daržovių, netgi miesto paminklų formų figūrines druskines. Taip pat eksponuojama  labai reta XX a. I ketvirčio  dekoruota Lietuvos tarpukario miesto Klaipėdos (tuomet – Memelio) turgaus aikštės vaizdo fotografija druskinė „Gruss aus Memel Marktstrasse“. Šiai ekspozicijai savo sidabrinių druskinių kolekciją maloniai paskolino kolekcininkas Zigfridas Jankauskas. Jai parodoje skirta viena vitrina.

Keraminės druskinės, sukurtos kaip uždaras indelis su skylutėmis viršuje produktui išbyrėti,  žymi naują druskos gamybos vystymosi etapą. 1911 m. Mortono druskos kompanija į savo gaminamą druską pridėjo magnio karbonato ir taip buvo sukurta biri, lengvai iš indelio išbyranti druska. Buvo išspręsta iki šiol maiše ar puode kietėjusios druskos problema. 1920 m. masiškai pradėtos gaminti figūrinės druskos barstyklės (indelis su skylutėmis, angl. salt shaker). Viena iš pirmųjų keramines druskines pradėjo gaminti Vokietijos keramikos gamintoja Goebel. Didžiosios depresijos metais 1930 m. įvyko didelis druskinių ir pipirinių išpopuliarėjimas. Šie indeliai tapo kiekvienų namų puošmena, ar kolekcine preke.  Pasaulyje esantys keramikos gamintojai buvo priversti apriboti gamybą ir sutelkti dėmesį į mažesnius daiktus: tam labai tiko  druskos ir pipirų barstyklės. Tuo metu šiuos indelius pradėjo gaminti kai kurios pasaulyje pirmaujančios keramikos kompanijos. Netgi  garsi Art Deco dizainerė Clarice Cliff (1899-1972) pagamino rankomis dekoruotą asortimentą. 2009 m. rugsėjo mėn. Londone Viktorijos ir Alberto muziejus atidarė „Naujosios keramikos galerijas“, iš viso du kambarius, pristatančius XX  amžiaus kolekcijas. Vienas iš šių kambarių skirtas  dizainerei Susie Cooper, kitas - Clarise Cliff.  Šios dizainerės druskinė bei pipirinė saugomos ir Druskininkų miesto muziejaus kolekcijoje.  Prie druskinių išpopuliarėjimo prisidėjo ir automobilis. Žmonės pradėjo laisvai keliauti, dirbti, atostogauti ir parsivežti iš kelionių įvairių suvenyrų. Taip išsivystė suvenyrų pramonė, o lengvos, pigios, spalvingos  druskinės buvo puiki dovana iš svečios šalies. Pasak vieno kolekcininko,  tereikia įsivaizduoti, kad gyvenate izoliuotame kaime, o jūsų sūnus ar dukra, studijuojantys didmiestyje,  parveža jums lauktuvių vieno ar kito šalies įžymaus architektūrinio objekto mini kopiją – druskinę.  Tai nebūtų naudojama, ji būtų atsargiai laikoma kaip dekoratyvus, namus puošiantis daiktas. Būtent taip  prasidėjo daugelis ankstyvųjų kolekcijų. Nuo 1920 m. pabaigos ir 1930-ųjų, taip pat 1940-ųjų ir 1950-ųjų metų pabaigoje didelę šios produkcijos rinkos dalį turėjo Japonija. Gamyba buvo nutraukta Antrojo pasaulinio karo, o Japonijos po karo metais pagamintos druskinės, pavadintos „Pagaminta okupuotoje Japonijoje“ arba tiesiog „Okupuota Japonija“, yra labai retos ir labai trokštamos kolekcininkų. Druskos ir pipirų indelių-barstyklių  gaminimo pikas buvo tarp 1920 ir 1960 m., o 1950 ir 1960 m. plastiko gaminiai ypatingai domina kai kuriuos žmones. Plastmasė lūžta, todėl jų yra išlikusių mažiau. Druskos ir pipirų barstyklių dizainą riboja tik kūrėjo vaizduotė. Čia beveik negalima įsivaizduoti nieko, ko nebūtų galima nukopijuoti kaip druskinės ar pipirinės. Daugelis iš jų atspindi laikotarpio dizainą, spalvas ir buities rūpesčius. Pavyzdžiui, 1940 m. druskinė-viryklė atrodys visiškai kitokia nei 1990-ųjų metų, o nagrinėdami šiuos skirtumus ir medžiagas, iš kurių druskines padarė, galime suprasti, kaip žmonės gyveno tam tikru laikotarpiu.Druskinių pasaulis neturi jokių ribų: nuo Benvenuto Cellinio Prancūzijos karaliui Pranciškui I iš tvirto aukso pagamintos druskinės, dar vadinamos  Didžiąja Druska ir apdraustos už 60 milijonų JAV dolerių, iki proziško plastikinio raudonojo pipiro, kainuojančio vietinėje parduotuvėje vos 75 centus.



Atgal Į viršų