Versija neįgaliesiems

Druskininkai per šimtmetį Liepa 3, 2018

Druskininkų miesto muziejus / Renginiai / Aktualijos / Druskininkai per šimtmetį

 

ŽEMĖLAPIŲ PARODA „DRUSKININKAI PER 

 Moderni Lietuvos valstybė gyvuoti pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, tų pačių metų pabaigoje – laikiną Lietuvos valstybės Konstituciją ir sudarė pirmą Lietuvos vyriausybę. Lietuvos politinės valdžios struktūra susiformavo per ketverius metus: Lietuvos Steigiamasis Seimas 1922 m. priėmė pirmą pastovią Konstituciją, pagal kurią buvo sudarytos valstybės valdžios institucijos. Tačiau visiško tarptautinio pripažinimo vis dar nebuvo – daugiausia dėl to, kad nebuvo pabaigtas valstybės sienų formavimas. Nuo 1918 m. pabaigos, kai iš Lietuvos pasitraukė vokiečių kariuomenė, iki 1920 m. rytinė siena nebuvo aiški, nes čia nuolat vyko karo veiksmai. Nors sutartimi ir buvo nustatyta Lietuvos siena su Sovietine Rusija, tačiau numatytos sienos niekada nebuvo delimituotos ir demarkuotos. 1920 m. spalio 7 d. sutartis su Lenkija nustatė demarkacijos liniją, tačiau ši sutartis neįsigaliojo, nes Vilniaus kraštas, taip pat ir Druskininkai, buvo okupuoti ir jėga prijungti prie Lenkijos. Lietuvos sienų formavimas užsitęsė iki Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuvos valstybė buvo Sovietų Sąjungos okupuota, o vėliau ir neteisėtai prisijungta. Lietuvos Respublika virto administraciniu padaliniu – Lietuvos Sovietų Socialistine Respublika. Tokia situacija išbuvo iki pat XX a. pabaigos, kai Sovietų Sąjunga suiro ir Lietuvos valstybė atsikūrė, bet jau su aiškiai apibrėžtomis sienomis, kurias pripažino visos tarptautinės bendruomenės. Ilgai užsitęsusi ir labai komplikuota modernios Lietuvos sienų raida savotiškai atspindi ir pačios Lietuvos valstybės, o tuo pačiu ir Druskininkų, raidą.

Šioje parodoje pristatomi žemėlapiai iš Druskininkų miesto muziejaus rinkinių, kuriuose yra matoma Druskininkų valstybinės priklausomybės kaita per šimtmetį ir kurioje atsispindi visi šie kurorto istorijos etapai. Druskininkai iki 2018 m. pabuvojo skirtingais metais skirtingų valstybių sudėtyje: Rusijos imperijos (1721–1917); Vokietijos imperijos (1871–1918); Lenkijos Respublikos (1919 – 1939); Lietuvos Respublika (1918–1940) kitoje Nemuno pusėje (Lietuvos-Lenkijos sienos demarkacinė linija ėjo Nemuno viduriu, kirsdama Meilės salą pusiau, t. y. dabartinę Druskininkų teritoriją perskyrė į dvi dalis – dešinioji Nemuno pusė su Druskininkais buvo okupuota Lenkijos, o kairioji su Leipalingiu liko Lietuvos Respublikoje); Baltarusijos SSR (1939 m. spalis – 1940 m. rugpjūtis), Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos dalis (1940 rugpjūtis – 1941 birželis); Vokietijos Reicho (1941–1944); Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (1944 – 1990) – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos dalis ir nuo 1990 m. dabartinė Lietuvos Respublika.

Didžiausias pavojus Druskininkams buvo iškilęs 1939 m., kai Sovietų Sąjunga „grąžino“ Vilnių ir Vilniaus kraštą  Lietuvai, o Druskininkus ir kitas lietuviškas žemes priskyrė sovietinei Baltarusijai. Laiku buvo susizgribta LSSR vadovų ir 1940 m. spalio 1–2 dienomis buvo surengtos derybos Gardine dėl rytinių Lietuvos žemių administracinės ribos nustatymo. Apie delegacijos darbą Gardine J.Paleckis spalio 8 d. darė pranešimą LKP(b) CK biure:

„Baltarusijos komisija pateikė specialiai šiam reikalui surinktus statistinius duomenis, tiksliai parodančius gyventojų skaičių ir jų tautinę sudėtį, taip pat smulkų žemėlapį su išvesta jame siūloma siena. Kadangi pateikti duomenys abejonių nekėlė, tai projektuojamos sienos linija iki Gardino-Vilniaus geležinkelio (Pariečės-Marcinkonių ruože) buvo priimta be prieštaravimų. Pagal šį projektą Lietuvos SSR turi atitekti: dalis Vidžių rajono su 4767 gyventojais, dalis Adutiškio rajono su 19170 gyventojų, Švenčionių rajonas su 28803 gyventojais, dalis Svierių rajono su 135 gyventojais, dalis Varanavo rajono su 13345 gyventojais, dalis Rodūnios rajono su 4441 gyventoju, dalis Pariečės rajono su 5657 gyventojais, iš viso – teritorija su 76318 gyventojų, kurių apie 51000 lietuviai. Gervėčių apylinkėse gyvena apie 4000 lietuvių, bet jie iš visų pusių apsupti baltarusių ir gana toli nuo sienos, todėl pasilieka BSSR. Ginčijama liko sienos linija už minėto geležinkelio. Nuo čia pagal Baltarusijos projektą sieną nuo Pariečės rajone siūloma išvesti tiesiai į šiaurę iki senosios LSSR sienos. Lietuvos komisijos siūlymu čia siena turėtų eiti ne į šiaurę, o tiesiai į vakarus iki senosios LSSR sienos. Kadangi bendros nuomonės nebuvo prieita, tai į aktą, pateiktą svarstyti SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, įrašyti abu pasiūlymai. Diskusijose Baltarusijos komisija ginčijamos Pariečės rajono dalies palikimą Baltarusijai motyvavo tuo, kad Pariečės rajonas nepaminėtas rugpjūčio 3 d. įstatyme. Antras motyvas, kad šioje rajono dalyje yra Druskininkų kurortas, kuriame vyrauja gyventojai lenkai, o lietuvių tik 88, baltarusių – apie 150. Lietuvos komisija savo pasiūlymą grindžia tuo, kad:

1. Pariečės rajonas rugpjūčio 3 d. įstatyme nepaminėtas tikriausiai todėl, kad nebuvo duomenų apie pasienio rajonų gyventojų sudėtį. Tai matyti iš to, jog Astravo rajonas paminėtas, bet lietuvių jame nerasta. Nepaminėtas ir Svierių rajonas, o dalis jo perduodama.

2. Dalis Pariečės rajono, kaip visiškai lietuviška ir besiribojanti su LSSR, įjungta į Baltarusijos projektą, siekiant ištiesinti sieną į šiaurę.

3. LSSR komisijos siūloma sienos Pariečės rajone linija tiesiai į vakarus pagrįsta tuo, jog į šiaurę nuo šios linijos daugiausia gyvena lietuviai: iš 5792 žmonių apie 3100 lietuviai, keli šimtai baltarusių, kiti – lenkai ir nedidelis skaičius žydų.

4. Ratnyčios ir Druskininkų apylinkės kartu su Vilniumi, Švenčionių rajonu ir Marcinkonių apylinkėmis turi nacionalinę reikšmę lietuvių tautai tiek istoriniu, tiek etnografiniu atžvilgiu.

5. „Nesantaikos obuolys“ yra Druskininkų kurortas, kuriame iš 2244 gyventojų apie 1800 lenkai. Tačiau tai būdingas reiškinys Vilniuje, kur miestų gyventojai lenkai, arba užsirašę lenkais, o aplink šiuos miestus gyvena arba lietuviai, arba baltarusiai. Druskininkai, kuriuos nuo Lietuvos skiria tik Nemunas, iš visų pusių supami lietuvių.

6. Net 1921 m. lenkų išleistame etnografiniame žemėlapyje Druskininkai pažymėti kaip visiškai lietuviška vietovė. Lenkai – atvykėliai, tikriausiai laikinai.

7. Druskininkai, kaip gana gerai įrengtas kurortas, svarbus tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos SSR, tačiau dėl sąjunginių santykių ir sienos sąlygotumo naudojimasis kurortu bus atviras visų sąjunginių respublikų piliečiams. Kadangi geriausias Lietuvos kurortas Palanga dabar yra draudžiamoje pasienio zonoje ir naudojimasis pasunkėjęs, tai galimybė suteikti LSSR darbo žmonėms kurortinį poilsį gana ribotas. Todėl visais atvejais numatoma lietuvių poreikiams intensyviau naudoti Druskininkų kurortą.“

Parodoje rodomi įvairios paskirties žemėlapius: politiniai (Lietuvos valstybės sienos ir administracinis suskirstymas); gamtiniai (reljefas, geologija, vandenys ir miškai); socialinius  (istorija, etnografija, lingvistika, religija ir ūkis); navigaciniai (keliai, geležinkeliai, oro ir vandenų trasos, turizmas); skirtingų laikotarpių topografiniai (vokiški, rusiški ir lenkiški). Taip pat eksponuojami Lietuvos žemėlapiai, išleisti užsienio valstybėse, ir unikalūs Lietuvos emigrantų išeivijoje išleisti žemėlapiai, kurie labai aiškiai nusako idėją, paskelbtą JAV valstybės sekretoriaus S. Welleso  1940 m. liepos 23 d. deklaracijoje.  Pareiškime ryžtingai ir be kompromisų jis paskelbė pasauliui, kad Amerika ir de jure, ir de facto nepripažįsta Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos bei aneksijos. S. Welleso pareiškimas tapo pavyzdžiu kitoms Vakarų valstybėms vykdyti nepripažinimo politiką, išlikti ištikimoms laisvės ir nepriklausomybės idealams. Lietuviams toks JAV parodytas ryžtas padėjo išlaikyti viltį ištisus penkis dešimtmečius, kad Lietuva gali būti laisva ir demokratinė valstybė.

Atgal Į viršų