Versija neįgaliesiems

Ratnyčios pakrantės


    
Pietiniame Lietuvos panemunyje yra ūksmėtas Ratnyčios upelis. Neilgas jis - tik 33 km jo vandenų vaga teturi. Aukštupyje - Latežeris, dar pora nedidelių ežerė­lių, kurie savo vandenį taip pat įlieja į Ratnyčią - yra jos aukštupiai. Ratnyčia panaši į mūsų aprašytą Luknelę: teka smė­lėtu paviršiumi, baseine yra nedidelių ežerų. Tačiau ji turi ir savitumų, Smėlynai čia storiau suklostyti, smulkesni, paviršius ištisai supustytas į kopas, kuriose auga daug sausesni šilai. Prie Ratnyčios tanku gyvenviečių, o visas žemupys jau yra miesto ribose. Prie Ratnyčios rasime keletą jaukių dzūkiškų sodžių, seną malūną, pabaigai - garsiuosius Druskininkus. Gėrėtis yra kuo - ant tokio mažyčio upelio ,,suverta“ šitiek įdomaus, ver­tingo. Gal todėl Ratnyčia, nors ir nedidelis upelis, žinomas vi­same mūsų krašte ir toli už jo.
    
Pamėginkime kartu pasidairyti šio upelio pakrantėse. Pradė­ti, suprantama, reikia nuo versmių. O tos versmės visiškai ki­tokios, nei kitų panašių mažų upelių. Jei būtume mes čia upe­lio pradžios ieškoję prieš šimtą penkiasdešimt metų, būtų buvę daug paprasčiau. Užtektų apsidairyti prie Azierkų (Baltarusijos TSR) kaimo, kur tvyrojo kelios mažų, miškais apsuptų ežeriu­kų akys. Ten tuo metu ir prasidėjo nedidelis Kuosinės (Kusienkos) upelis. Jo aukštupį vadina dar Čermuka. Tekėjo sau į ry­tus, neprieidamas Salotės ežero, darė staigią alkūnę ir, pasukęs į šiaure, sruvo Latežerin. Tačiau nūnai Ratnyčios aukštupiuose visai kitaip visa atrodo. Dideli pasikeitimai čia įvyko lemtingą 1841 metų kovo 23-osios dieną. Aną rytą čia prasidėjo niekam nelaukti, nesitikėti dalykai - į Ratnyčios aukštupį plūstelėjo kaimyninio baseino ežerai, pakilo baisus potvynis, pridaręs ne­maža eibių, sukėlęs baimės. Žmonės po to kalbėjo įvairiausius dalykus, pasakas ir prasimanymus. O viskas buvo daug papras­čiau. Vienas Ratnyčios aukštupys - Kuosinės intakėlis - savo viršūne, kuri jau daugelį metų ilgėjo ir ilgėjo, prisikasė Salotės ežerą. Tas ežeras bei besijungusieji su juo kiti buvo žymiai aukščiau pasitvenkę, todėl vanduo i Ratnyčios pusę siūbtelėjo su baisia jėga. Per kelias valandas, nuolat platėjant prasiverži­mo angai, apie 70 ha ploto Salotės ežeras išseko. Įkandin šio ežero savo vandenis atgal pasuko nemažas Pariečės ežeras, ku­ris, nors visas neištekėjo, bet labai nuslūgo - jo plotas suma­žėjo trigubai. Gi Salotės ežeras visai ištuštėjo. Baisus tvanas pasidarė Latežeryje, jame netilpęs vanduo Ratnyčios upeliu, sklidinai perpildęs jo slėnį, ritosi žemyn. Latežerio kaime jis už­liejo kiemus, Ratnyčios miestelyje sugriovė vasarnamius ir t.t. Po šio įvykio į Ratnyčios baseiną pradėjo tekėti Purvės upelis, pratekantis pro Dubo ežerą, dalis Pariečės ežero. Tokiu būdu padaugėjo Ratnyčios aukštupių, baseino plotas padidėjo (iš Kat­ros upės baseino ,,atimta“ ne mažiau kaip 50 kv. km). Pasikeitė ir šių apylinkių geografinio kraštovaizdžio savybės. Podirvio vandenims pažemėjus, ne tik išnyko šaltiniai, nuseko šuliniai, blogiau pradėjo derėti išdžiūvę smėlėti laukai; miškai daug kur sužėlė geresni.
    
Po minėtų savaiminių Ratnyčios aukštupio pasikeitimų mums dabar ilgiau tenka pasižvalgyti po anuos „okupuotus" aukšt­upius. Prie Kuosinės laukai dabar platūs, lankos plyti net buvu­sio Salotės ežero dugne. Tik vietomis tebetvyro liūnai. Ano be­vardžio intakėlio, kuris ,,pragraužė“ Salotės ežero guolin angą, aukštupys dabar net Pariečės miestelyje.
    
Būtina pasukti aukštyn palei Purvės intakėlį, kuris po anos katastrofos taip pat tapo vienu mūsų Ratnyčios aukštupiu. Ati­teka šis upelytis iš atokių pelkėtų pievų. Ten didelis Šklėrių sodžius, išvaizdus Piesčių kaimeliukas, o kiek žemiau, netoli Du­bo ežerėlio, jau Baltarusijoje - Zapurvė. 1943 m. rugsėjo 18 d. fašistai apsupo šį kaimą, 48 taikius jo gyventojus nužudė, kitus ištrėmė. Tai buvo žvėriškas kerštas už nudobtą hitlerini kolonistą, kuris administravo miškus, žmonėms buvo baisiai žiaurus.
    
Salotės ežervietėje trys minėti aukštupiai susijungia ir vin­giuoja tiesiai į šiaure. Slėnis susiaurėja, apsigaubia miškais, po kilometro kito pasiekia Latežerį. Jau kelinta vasara netoli Kuosinės žiočių gulbės peri. Aplink - kauburiuoti šilai. Tie kaubu­riai - tai smilčių kopos, iš visų pusių surėmusios Latežerį. Po­ledynmetyje būta vėsaus ir sauso klimato gadynės: nežėlė čia miškai, peizažas priminė dykumą - vėjas nešė ir žarstė smiltis į kaupus. Tuomet ir ,,užaugo“ šie smėliakalniai.
    
Ilgainiui gamta keitėsi. Galiausiai šiuose senuose kopynuose turime sužėlusius jaukius sausašilius. Nuo seno juose įsikūrė žmonės, labiau nei kiti Lietuvoje susigyvenę yra su mišku. Miš­kas jiems pagrindinis duondavys. Su mišku išauga vaikai, apie jį dainuoja, pasakas seka, svajoja, ,,girinių darbų“ išmoksta.
    
Latežeris išties nedidelis, galima jį pavadinti ežerėliu: apie du kilometrai ilgio, pločio visur mažiau nei kilometras, paviršius - 86 ha. Tačiau norint jį apipėdinti, be šešių kilometrų kelio ne­įmanoma.
    
Įdomesni pasivaikščiojimams rytiniai krantai - jie statesni, sausesni, nuo tako nuolat matyti ežeras. O takų čia nemaža (gal net per daug!) išmina grybautojai, žvejai. Į ežerą tarpukopiais atvirvena nedidelis upokšnis Ištaka. Atrieda jo dugnu vanduo iš nuošalesnių pelkių, dėl to jis net rusvas. Prie šio upelio, gi­rios glūdumoje, 1863 m. laikėsi sukilėlių būrys.
    
Einant paežeriu į šiaurę, vis raiškiau matosi, jog vietos šios mėgstamos vasarą. Ir kurgi ne - ramus, švarus, iš visų šonų ši­lais apstotas, pilnas saulės spindesio ežerėlis! Pakrantės daž­niausiai smėlėtos, sausos. Ypač malonios tos, kur atgręžtos į pie­tinę saulės atokaitą. Jau daug metų čia veikia Kauno medicinos instituto studentų vasaros stovykla, kuriasi dar kelios stovyklos. Miškai aplink Latežerį nūnai yra įgavę visai naują, rekreacinę paskirti. Tačiau yra čia ir tradicinių miško darbų: miško sodi­nimas, priežiūra. Prie Latežerio (gaila, vienoje gražiausių pa­krančių) tebesmilksta terpentino-dervos įmonėlė.
    
Šiauriniame ežero gale išteka Ratnyčia. Čia pat patenka į ne­didelį Latežerio kaimelį, išsidėsčiusį palei upelį senųjų smėlio kopų šlaituose. Panašiais vardais pavadintų kaimelių Dzūkijoje yra ir daugiau - Linežeris, Girežeris, Mergežeris ir panašūs.
    
Kaimelis senas, neturi kokio nors griežtesnio plano. Jį dik­tuoja kopos ir Ratnyčia, kuri užeina veik į kiekvieną kiemą. Kopų papėdėje, kitapus upelio, - Latežerio girininkija, kiek že­miau - Kermušijos ežerėlis. Jau keleri metai jį pamėgusios gul­bės. I ežerėlį įteka Cimakavos intakėlis. Ratnyčia teka mišku į rytus. Šiame sename miške rymo galingos eglės, kitos suvirtu­sios į upę; auga senų gumbuotų alksnių, kur sausiau - švieses­ni pušų būriai.
    
Nuo Ratnyčios - Latežerio vieškelio tiltuko upelis toliau valiū­kiškai sukaliojasi, apibrėžia įlankas, tarsi ,,pusiasalius“. Jie sau­si, apaugę įvairiarūšiais medžiais. Apie tokią Ratnyčią M. K. Čiurlionis rašė: ,,Nuostabūs krantai, neįsivaizduojamai, - vietomis būna kažkas panašu į pirmykščius miškus, tai vėl lau­kiniai urvai, jaunutės girelės, na, žodžiu, puiku“.
    
Pagaliau miškas baigiasi, upė išvingiuoja į smėlėtus dirvo­nus, padabintus vienu kitu medžiu, kadagių krūmais. Dabar čia - naujoji Druskininkų vandenvietė.
    
Savaip patrauklūs sausieji dzūkų dirvonai, apstoti liemenin­gais kadagių krūmais. Šie kadagėti dirvonai Ratnyčią atlydi iki Naujasodžio malūno. Tai įdomus 1920 metų statinys. Veikiau­siai jis bus tinkamai restauruotas, toliau puoš Ratnyčios pakran­tę, virs patogia užeiga lankytojams.
    
Ratnyčia pasuka Naujasodžio padaržiais. I pietus gražiai su­žėlę sodai, toliau - didelis ir patrauklus Jaskonių sodžius. Jo ūlyčią iki pereini, priartėji prie Druskininkų - Pariečės plento.
    
Naujasodyje prasideda dozuoto pasivaikščiojimo upelio pa­krantėmis trasa, pavadinta ,,Saulės taku“. Jos ilgis - 6 km, bai­giasi kurorto gydomosios fizkultūros parke. Ratnyčia gi vin­giuodama padaro ilgesnį kelią - 8 km.
    
Naujasodžio pakraštyje randame pirmą originalią pavėsinę, suolelius, padarytus iš įdomių, dažnai įmantriai išsirangiusių medžių kamienų. Takas nužymėtas, dabar jau gerai išmintas, eina gražiomis pakrantėmis, palei šaltinius, ropščiasi skardžiais. Jis atsirado prieš porą metų gydomosios fizkultūros parko me­dikų ir Druskininkų miškininkų bendro rūpesčio dėka.
    
Netrukus Ratnyčia atveda į to paties pavadinimo miestelį. Vietovė išsiplėtusi vaizdinguose slėnio šlaituose. Dvarininkas Sivickis 1838 m. Ratnyčioje buvo įkūręs privačią gydyklą, į ku­rią sūrų vandenį iš Druskininkų vežiojo statinėse. Po anksčiau minėto potvynio iš to kurorto nieko neliko, jis nebeatsikūrė. „Miestelyje žmonės vargingi, pavargę veidai, išbalę skruostai sukelia širdį gniaužiantį gailestį... laukai pliki, nežaliuoja, gy­vulių nedaug. O juk gamta čia nėra skurdi: dvarininkų žemė, daugiau įdirbama pastovia samdomąja jėga, duoda gerus der­lius“. Taip daugiau kaip prieš šimtmetį (1856) rašė šias apylinkes lankęs lenkų keliautojas T. Triplinas.
    
Ratnyčios kapuose palaidotas (mirė Druskininkuose) poetas, filomatas J. Čečiota. Jis mėgo Druskininkus, Gardino apylin­kėse užrašinėjo liaudies kūrybą. Tas pats T. Triplinas prie J. Čečiotos kapo samprotavo:
    
,,Neturtingas ir išdidus dėl savo neturto mirė Čečiota Druski­ninkuose 1847 m., nepriekaištaudamas žmonėms, kurie jo nesu­prato... Padėkite nors akmenį dėl dievo malonės aplinkiniai Ratnyčios gyventojai ant Čečiotos kapo su išrėžtu jo vardu ir pavarde, nes greitai ateis laikas, kai gailėsitės to abejingumo“. Akmuo padėtas, vardas ,,išrėžtas“.
    
Nuo Ratnyčios pasroviui mūsų upelio slėnis ypač įdomus ir gražus. Abipus kyla medžiais sužėlę aukštoki šlaitai. Slėnio dug­nas plokščias, platus ir sausas, patogios žalios vejos sportuoti, pasivaikščioti. Upė šioje vietoje patvenkta, seniau čia būta ma­lūno.
    
Ratnyčios slėnio su tvenkiniu dalis yra patogiausia, turbūt intensyviausiai kurorte panaudojama ,,Saulės tako“ dalis. Čia daug vietos, vienu metu gali gerai jaustis, nekliudydami vieni kitiems, nemažai žmonių.
    
Žemiau užtvankos, ten, kur Ratnyčia daro staigią alkūnę, iš dešinės priartėja sausaklonis, kokių šiose apylinkėse nemaža. Jo dugne yra mažų ežerėlių, tarsi tvenkinukų; šlaite originali, ,,Saulės tako“ stiliumi sukurta užeigėlė ,,Alka“. Nuo jos visai netoli iki Miškininkystės techninės propagandos namelio ,,Gi­rios aidas“.
    
Muziejus atsidarė 1974 m. vasarą. Jame pagal atskirus miško medžių ,,žanrus“ sukurtos menės: šilo, eglės, ąžuolo, beržo, medžiotojų. Šio grožio kūrėjai - Druskininkų miškų ūkio vyriau­sias miškininkas, žemės ūkio mokslų kandidatas A. Valavičius ir jo vadovaujami miško ir meno mylėtojai. Kylant į kopą, kur stovi vienakojis namelis, sukurta ,,Eglės žalčių karalienės“ pa­sakos girelė, pasodinta eglė su medžiais-vaikais, žaltys papė­dėje, originali pavėsinė. Anapus namelio plečiasi buitinis sode­lis. Ten drevinės bitininkystės pavyzdžiai, kiti girios darbų ir buities eksponatai, miško propagandos klėtis ir t. t. Prie kelio ties „Girios aidu“ M. K. Čiurlionio gimimo 100-ųjų metinių ju­biliejaus proga pastatyti stogastulpiai. Girios muziejus yra Čiur­lionio gatvėje Nr. 88.
    
Grįžkime į Ratnyčios klonį. Likusi jojo dalis jau kitokia. Klo­nis, spaudžiamas miesto, susiaurėja, tarsi ,,susigūžia“ jo gamti­nis prašmatnumas. Čia jis gilus, įspūdingas, tačiau suvaržytas. „Saulės taku“ eidami palei upelį, galime pasiekti gydomosios fizkultūros parką su įdomiais statiniais, naujais gydymo pasta­tų ansambliais. Tai tikra Ratnyčios įžymybė. Parkas veikia jau daugiau kaip 20 metų, plačiai pripažinta visoje šalyje jojo gy­dymo metodika. Nuopelnas, kuriant šį parką, priklauso gydo­mosios fizinės kultūros specialistui K. Dineikai.
    
Dešinysis Ratnyčios krantas ties parku yra tankiai užstatytas gyvenamaisiais namais, arčiau žiočių - gydyklomis, poilsio namais. Kairiajame šlaite - naujausias sanatorinis kompleksas „Vilnius“, kiek žemiau, visai prie žiočių - „Lietuva“.
    
Visiškai šalimais Ratnyčios žiočių - Druskininkų senovės šaknys. Archeologiniai radiniai liudija čia buvus seną gyven­vietę, gynybinių įtvirtinimų. Nuo žiočių šiek tiek aukštyn, prie Nemuno, trykšta mineralinių vandenų šaltiniai. Vietiniai gy­ventojai jau tolimoje praeityje mėgino šiais šaltinių sūrymais gydytis (yra pavardžių Suraučius, Sūrutis). 1837 m. Druskininkai paskelbti kurortu. ,,Beveik pačiame parko viduryje yra įtaisy­tos geležinės, ratu vaikščiojančių arklių stumdomos pompos, ku­rios vandenį iš vieno šaltinio pompuoja į ilgus vamzdžius, sie­kiančius maudykles, nepasižyminčias, tiesa, puošnumu, bet kuklias, visiškai tvarkingas ir patogias“. Taip atrodė „gydymo industrija“ 1856 m.
    
Druskininkai - sąjunginės reikšmės kurortas, nuo 1953 m. respublikinio pavaldumo miestas. Gydymas čia vyksta ištisus metus.
    
Ten, kur baigiasi Ratnyčia, prie paskutinio tilto, - simbolinė „Ratnyčėlės" skulptūra (skulpt. B. Vyšniauskas). Švenčiant M. K. Čiurlionio gimimo šimtmetį, Druskininkuose, netoli Rat­nyčios žiočių, pastatytas didžiajam menininkui paminklas (skulpt. V. Vildžiūnas).

 

Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Česlovas Kudaba.Upelių pakrantėmis. Vilnius: “Mintis”, 1977, p. 90-97.             

Atgal Į viršų