Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Druskininkų legendos

Druskininkų legendos

Legenda apie sūriuosius šaltinius

     Pasakojama, kad kažkada, prieš daugelį metų, Liškiavos kunigaikštis, bemedžiodamas su savo dvariškiais, persikėlė per Nemuną ir atsidūrė tose vietose, kur dabar yra Druskininkų miestas. Medžioklė sekėsi kuo puikiausiai. Visi buvo patenkinti gausiu laimikiu. Pagal nusistovėjusį paprotį, sėkmingai užbaigus medžioklę, kunigaikštis privalėjo, kaip padėką dievams, nušauti sakalą.Visi medžioklės dalyviai susirinko ant Nemuno kranto. Buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir sakalas, strėlės pervertas, krito į Nemuną. Kunigaikštis puolė į vandenį ir pasinėrė. Dvariškių tarpe kilo sąmyšis. Visi galvojo, kad kunigaikštis nuskendo. Kai kurie metėsi jo ieškoti, bet niekur neberado.
     Buvusi ant kranto kunigaikštienė labai gailiai pravirko. Liedama sūrias ašaras, ji bėgiojo Nemuno pakrante ir šaukė savo vyrą. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis. Jis buvo visai sveikas. Tose vietose, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrūs šaltiniai.

 

Meilės salos legenda

     Mūsų laikus pasiekė toks pasakojimas. Senovės laikais birželio 24 dieną merginos leisdavusios upėn vainikus ir burdavusios. Viena graži jauna mergina nupynusi vainiką ir taip paleidusi pasroviui.
     Praėję nemažai laiko, visi užsimiršę apie vainikus. Kartą ta mergina, su savo mylimuoju berneliu, besiirstydama valtele, pamatė ant seklumos prie salos savo vainiką. Ją nustebino ir pradžiugino tai, kad vainikas buvo įaugęs į smėlį ir pražydęs gyvomis gėlėmis. Tai bylojo apie mylimojo bernelio jausmo pastovumą jai. Nudžiugusi ji puolė jam į glėbį ir stipriai prisiglaudė. Valtis, netekusi pusiausvyros, apvirto, o bernelis su mergele dingo Nemuno gelmėse. Nuo to laiko žmonės ir praminę šią vietą Meilės sala.

 

Legenda apie Švendubrės akmenį

     ... Raigardo miestą valdęs nedoras kunigaikštis, kuris su savo dvariškiais taip lėbavęs, kad net patys pragaro velniai pasipiktinę ir pasiuntę vieną iš jų su milžinišku akmeniu, kad šis užmuštų kunigaikštį bei jo sėbrus ir sugriautų miestą. Tačiau kipšui buvo sunku skristi su akmeniu naguose ir, užgiedojus pirmiesiems gaidžiams, jis išmetė akmenį, neprinešęs jo iki Raigardo... Todėl kai kas jį dar vadina “velnio akmeniu”.
     Žmonės taip pat sukūrė pasakojimą apie tai, kad po tuo akmeniu esąs urvas į nuskendusį Raigardo miestą.

  

Pasakojimas apie Raigardo miestą

     Netoli Švendubrės akmens vietos, kitoje Nemuno pusėje, yra Lipliūnų kaimas. Jame kadaise gyvenęs labai stiprus, tačiau neturtingas žmogus. Susitikęs kartą jis tokį pat vargšą, ir jie nutarę ieškoti aukso. Iš žmonių buvo girdėję, kad Švendubrės akmeniu jo daug esą paslėpta.
     Vieną tamsią naktį, kai niekas jų nematė, nuėję kasti to aukso. Ilgai kasę ir prisikasę iki kažkokio urvo, o juo išėję į platų lauką, kuriame stovėjęs didelis miestas. Jie suprato, jog tai Raigardas. Pasidrąsinę vienas kitą ir patraukę į tą miestą.
     Gyventojai juos svetingai sutikę: girdę, valgydinę, o po trijų dienų, gausiai apdovanoję auksu ir įsakę niekam apie miestą neprasitarti, paleidę namo. Tačiau grįžusieji neiškentę ir viską papasakoję savo žmonoms. Vos tik jie baigę pasakojimą, tuoj kažkas atėmęs jiems ir jų žmonoms kalbą. Visi keturi likę nebyliais ir niekam negalėję daugiau apie tai papasakoti....

 

Legenda apie Raigardo slėnį

 ... Kažkada, labai seniai, ant aukšto ir gražaus kalno Raigardo slėnyje miestas stovėjęs. Jis niekuo labai nesiskyręs nuo kitų, bet kai jo gyventojai iš karų ir plėšikavimų praturtėję, tai ėmę be saiko ūžti, lėbauti, kortomis lošti, palaidai gyventi... Ilgai piktinę jie visus tokiu elgesiu, kol pagaliau vieną audringą ir baisią naktį Perkūnas sudaužęs aukštuosius miesto rūmus, sudeginės namus, o visi gyventojai su miesto griuvėsiais po žemėmis prasmegę. Labai norėtų jie vėl išeiti į žemės paviršių, bet virš jų klampi pelkė, tankūs krūmai. Todėl jie išlikusiais maldyklų varpais kas vakaras po žemėmis skambina, šaukiasi pasigailėjimo. Dar ir dabar atsiranda kaime vienas kitas žmogelis, kuris tvirtina, jog girdėjęs iš po žemių varpus... Druskininkų sūrus vanduo – tai požemio gyventojų ašaros...

 

Pagal leidinį

B.Kondratenka, J.Jančiauskas, Po Druskininkus ir apylinkes, Vilnius: Mintis, 1968.

 

Legendas, girdėtas iš savo senelio Tamošiuko Zakaracko, dzūkiškai papasakojo ir užrašė druskininkietė Stasė Radzevičienė

 

Legenda apie Liškiavą 

     Ant Nemuno kranto buvo didelis kalnas. Prie kalno gyveno senukas Kėva, Švepluku vadinamas. Jis neištardavo „s“, o vietoj jos sakydavo „š“. Senukas gerai nuspėdavo „pagadą“.
     Pažiūri į dangų tris kartus ir atspėja, lis, ar ne, sakydamas: „liš liš liš...“ Kartą į pavakarę pas senuką Kėvą užklydo gražus ponaicis. Užsikalbėjo, o čia iš po kalno – kyšt didelis juodas debesys. Šveplukas ir sako „liš liš liš, greitai liš. Nakvok pas mane.“ Ir iš tiesų, ilgai lijo. Visą naktį abu kalbėjo, patiko ponaicui senukas. 
     Išaušo gražus rytas. Ponaicis užlipo ant aukšto kalno. Susižavėjo gražiomis apylinkėmis, miškais... Apie dienos vidurį išjojo, bet už kiek laiko vėl sugrįžo ir nutarė pasilikti. Pasistatė didelius namus, parsivežė labai gražią žmonelę. Bet ponaicis buvo nelaimingas, ba va, neturėjo vaikaico. Šveplukas jam patarė sugauti „aralį“- sakalą ir jį padovanoti žmonai. Taip ateis laimė į jo namus.
     Vieną dieną netoli namų ponaicis pamatė didelį aralį. Gaudė, vijosi net 7 varstus, o tas nuskamavis, nutūpė ant aukšto kalno, kuris turėjo tik  vieną didelę pušį. Bet, kaip tik ponaicis artyn, tas iclius lap lap ir į Nemuno šoną nuskrido. Vėl vytis. Aralys nutūpė ant Nemuno kranto ir kad jau nogliai geria vandenį. Ponaicis griebė už uodegos, bet tas vėl lap lap pažemiu Nemuno...
     Neišlaikė ponaico nervos, jis paleido strėlę ir pataikė. Nevidonas nukrito į vandenį. Ponaicis šoko prie jo, bet ten būta Nemuno baučevirio (sukūrio)... Ponaicis panėrė ir neišnėrė. O aralys vėl lap lap atgalios iš kur atskridis. Pasiekė krantą ir krito negyvas. Apskrido plačiai ta žinia, kuri pasiekė ir ponaico žmoną. Ta verkdama ėjo panemunėm vyro ieškoti. Labiausiai verkė atėjus ten, kur vyras nuskendo. Ir prie baučevirio, ir prie aralio, kuris gulėjo ant Nemuno kranto, ir kitur. Liūdna grįžo į namus, neradusi mylimojo. Visaip ramino senukas Kėva, bet nemačino – verkė, liūdėjo ilgai. O kartą išėjusi ant kalno prie savo namų, pasakė Šveplukui: „Išeinu, negaliu čia likti...“ Ilgai senukas atkalbinėjo ją, sakydamas: „greit liš liš...“ Ponia atsakė: “Kad ir liš, Kėva, bet aš išeinu...“
     Kas girdėjo, visi jos gailėjo, ir pavadino jos namus Liš – Kėva.
     Dabar visi vadina Liškiava. Liškiavos ponia, ilgai nesulaukusi vyro, išėjo jo ieškoti. Ji ėjo panemunėmis. Taip priėjo Jonapolio dvarą. Čia ant Nemuno kranto rado negyvą „aralį" sakalą.
     Pradėjo verkti, nes suprato: „Nėra gyvo jos vyro". Jos gailios ašaros, kurios tik nukrito ant žemės, ten ištryško sūrus šaltiniai. Vėliau juos žmonės pavadino: Gojalio, Aralinio, Akmenėlio, Sūrulio ir kitais vardais.

 

Legenda apie sūrius šaltinėlius

     Žmonės ilgai ieškojo Liškiavos ponaico panemunėm, ir labai nustebo - jie rado šaltinėlius, kurie lyg gyvi virė, vertės iš žemės. Ot, stebuklas! Negirdėta, neregėta!
     Ir vėl nauja žinia, kuri nuskrido plačiai, net į Gudų šalį. Iš visų pusių ėjo ir važiavo žmonės pamatyt, paragaut tų sūrių šaltinių. Kas paragavo, kitiems skelbė pasakojo, o tie - dar kitiems...
     "Ot, gailios ašaros, ponios iš Liškiavos", - visi kalbėjo.
     Kur tik ji verkė, ten ir atsirado "akys", versmės su sūriais šaltiniais. Tų šaltinėlių buvo abiejuose Nemuno krantuose.

 

Jonapolio legenda

     Žinia apie sūrius šaltinius pasie­kė ir Gudo šalį. Pats pirmas iš ten at­keliavo Jonas Palis. Kol visus šaltinė­lius apžiūrėjo, kol visus išragavo, ir užsibuvo. Dar Jonui Paliui krito į akį ir mergaitė - balto gymio, mėlynakė, geltonkasė. Todėl ir pasiliko čia vi­sam laikui, greitai atšoko vestuves su ja. Patiko čionykščiams Palis už gerą širdį, meilų žodį... Visi šoko į „pamačį" ir Jonas Palis greit pasistatė savo namus ant Nemuno kranto prie pat šaltinėlių. Kvietė savo pažįstamus, o tie važiavo ir važiavo. Todėl Jono Palio namus ir pavadino Jonapoliu.
     Iš tiesų Jonapolio žemės siekė net Liškiavą, Snaigupę, Lesną, dalis jų buvo net ir už Nemuno. Liškiava ir Jonapolis turėjo bendrą žemės val­dą, kurią už skolas paveldėjo Liškia­vos dominikonai.

 

Baltašiškės legenda

     Jono Palio žmona buvo jauniau­sia iš Šiškės giminės dukrų. Ji tik viena išsiskyrė baltu gymiu, visos kitos dukros buvo juodo gymio, rudaakės, juodaplaukės. Ši giminė gyveno to­liau nuo Nemuno, netoli Aukštakal­nio. Palio žmona labai ilgėjosi savo namų, juos dažnai lankė, padėjo jiems kuo galėdama. Visi artimieji ją labai mylėjo už gerą širdį, gailestin­gumą. Todėl balto gymio mėlynakei, geltonkasei Šiškaitei išėjus į marčias, jos namų „ulyčą" čionykščiai žmonės pavadino „Baltašiške”.

 

Grovos legenda

     Grova - tai klonis link Nemuno, kur ėjo „rubežius", jungėsi dvaro že­mės su samdinių šniūreliais - Pane­munės, Klonelių ir kitais vardais va­dinamais. Tam klony veržėsi šalti­nis, iš kurio tekėjo labai skanus, „čystas" vanduo. Žmonės šnekėjo, kad net puodai nuo jo negeltonuo­davo. Daug žmonių nešė jo vande­nį. Mat šulinių dar nebuvo. Gėrė ir gyrė visiems.
     Prie Grovos stovėjo kryžius, kaip ir priklauso gale kaimo. Praeiviai, pagerbdami jį, sustodavo, nusilenk­davo, nusiimdavo kepures. Net pasimelsdavo išlydėdami į kapus žmo­gų, vestuvių proga ar per šventes. Žmonės tą vietą laikė šventa. Ten vi­si elgėsi pagarbiai. Gal todėl Grovos šaltinis ir buvo toks „čystas"?
     Ir dabar daug kas žino tą Grovos šaltinį netoli tilto. Ir dabar žmonės pripažįsta, kad nuo jo vandens negelsta puodai. Tai - „cikra ciesa".

 

Snaigupėlio legenda

     Už Šniūrelių, prie Gailiūnų, tekė­jo šaltinėlis, Pagailiūniu vadinamas. Žmonės sakydavo, kad jis dar „čystesnis" ir už Grovas. Ten iškasdavo šulinėlį, kad neišdžiūtų, kad dau­giau vandens būtų... Nevalia buvo prie jo kojų plauti, braidyti po šuli­nėlį, ba vanduo jo visiem rodės ne­paprastas, jis gydė akis. Net baltas puodukas stovėjo prie šulinėlio van­deniui pasisemti.
     Netoli šulinėlio tekėjo upelis, Snaigupėliu vadinamas, mat ištekė­jo jis iš Snaigupės. Vėliau Pagailiūnio šaltinėlį imta vadinti dviem var­dais: Pagailiūniu ir Snaigupėliu. Čystas, čystas vandenėli: gydė jis akis visų. Buvo šitaip... Iš tiesų!
    
Dabar jis užmirštas.

 

Aralinio legenda

     Ties baučeviriu, kur aralis gavo galą, kur nuskendo Liškiavos ponas, irgi buvo šaltinėlis. Bet po aralio žū­ties jis gero vardo neturėjo... Gal kad mažas buvo, nešvarus, gal kad nuo aralio vardo liko, o gal buvo net už­keiktas ponios iš Liškiavos. Visaip apie jį kalbėjo. Baučeviris visus bau­gino. Taip pasakojo senučiukas, var­du Pauliukas. Jis gyveno prie Arali­nio, todėl viską apie jį žino: „Šaltinis tikrai užkeiktas. Apie jį žino tik vie­ni dievai.” „Akies” dabar reikėtų pa­ieškoti, nes nelankant ji užako”.

 

Legenda apie Druskonį

     Kitoje Nemuno pusėje, ties Jonapoliu, irgi buvo daug didelių šalti­nių, irgi sūrių. Jonas Polis, tai paste­bėjęs, visus juos apėjo. Vėliau jis pa­sikvietė savo giminaitį Druskį Joną. Atvykęs jis čia ir pasiliko, nes grei­tai vedė turtingą merginą, kuri gy­veno toliau nuo Nemuno, ant ežero kranto. Netrukus jie susilaukė dvie­jų dukterų, pametinukių. Abi jos bu­vo labai panašios, žmonės negalėjo atskirti kuri iš jų vyresnė, kuri jau­nesnė. Kartą atvyko gražus svečios šalies jaunikaitis, kuris susitikinėjo tai su viena, tai su kita, nes taip pat jų neskyrė.
     Tėvai rimtai tuo susirūpino. Kad jaunikaitis atskirtų dukras, netoli sa­vo namų pastatė joms atskirus name­lius. Greitai buvo išaiškinta tiesa: jo mylimoji buvo jaunėlė. Tėvai liko tuo nepatenkinti ir uždraudė jiems ben­drauti. Bet užpykęs jaunikaitis visai išvyko. Verkė abi dukros, nes abi jį mylėjo. Itin ilgai verkė ir liūdėjo jau­nėlė. Vėliau ji išėjo iš savo namų ir nuėjo į Nemuno pusę - ten, kur pir­ma jie abu susitikdavo... Šaukė jau­nuolį vardu: „Vijūnėli!” Bet atgal su­grįždavo tik jos pačios balso aidas. Taip mergaitė priėjo Nemuną, atsi­sėdo ant kranto ir ėmė raudoti. Paki­lo vėjas, aplink dainavo miškai. Mer­gaitė įsiklausė ir pati uždainavo. Gražus, bet kartu ir graudus balsas nuplaukė tolyn. Tėvai, laukę nesu­laukę dukters, mirė iš sielvarto. Vy­resnioji dukra liko vienų viena liūdė­ti. O Druskio Jono namus žmonės pa­vadino Druskoniu.

 

Vijūnėlio legenda

     Vijūnėlis išvyko palikęs mylimą­ją raudančią. Jis dar ilgai vaikščiojo po tas vietas, kur susitikdavo su jau­nėle Druskio dukrele. O ji vis nesi­rodė. „Užmiršo", - pagalvojo Vijū­nėlis ir išvažiavo. Bet vos jam išvy­kus jo mylimoji paliko savo namus ir nuėjusi prie Nemuno uždainavo galvodama, kad Vijūnėlis išgirs jos dainas. Bet jaunuolis neišgirdo ir neatėjo... Ir dabar dar prie Nemuno sė­di Vijūnėlio mylimoji, vis dar laukia.

 

Meilės salos legenda

     Mergaitė, ieškodama savo myli­mojo Vijūnėlio, atsisėdo ant kranto ir pradėjo dainuoti. Jos dainos sužavėjo Nemuną ir miškus, todėl jie nunešė jos dainas kitapus Nemuno. O ten pieme­nėlis Valenciukas ganė karves. Jam taip patiko tos darnos, kad jis metė sa­vo dūdelę, karvutes ir panoro sužino­ti, kas už Nemuno taip gražiai dainuo­ja. Vasaros sausra buvo išdžiovinusi Nemuno vagą, todėl jis be vargo per­brido upę. Kitame krante piemenukas pamatė geltonplaukę, mėlynakę dai­nininkę. Bet ši, išvydusi piemenuką, nustojo dainuoti. Abu ilgai tylėjo, kol pagaliau išdrįso pasipasakoti vienas kitam. Piemenukui pagailo gražiosios daininkės ir pakvietė ją keliauti kartu. Jie susirado valtelę, įlipo ir ėmė plaukti. Valtelei užkliuvus už akme­nų, kurie kyšojo Nemuno viduryje, mergaitė išsigando ir šoko iš vietos. Valtelė pasviro ir apvirto. Srovė juos nunešė po valtele, taip ir liko jie ten amžiams. Žmonės sako, kad pati gam­ta supylė jiems kapą vidury Nemu­no, panašų į valtelę. Žmonės tą žemės juostą Nemuno vidury ėmė vadinti Meilės sala.

 

Legenda apie Lato dzidziką ir jo sūnus

     Didelis gaspadorius, gyvenęs tarp miškų, turėjo du sūnus, kurie nenorėjo dirbti žemės. Todėl Lato abu sūnus išleido žentuosna. Vyres­nysis, kaip ir priguli, išėjo iš namų pirmiau - Grūtan „žancystose". Mar­ti buvo darbininkė, patiko tėvui. Tė­vas nupirko jiem žemės, pastatė ma­lūną ir sūnus tapo „melnyku". Žmo­nės džiaugėsi ta melnyčia, tad vėliau vietovei prilipo Melnyčėlės pavadi­nimas. O upelį, kuris tekėjo pro mel­nyčią, Grūta pavadino, mat visų la­bai mylima marti buvo iš Grūto.
     Kitas sūnus išėjo žentuosna pas vienturtę, kuri gyveno ant upelio kranto prie pat bažnyčios, visada pil­nos žmonių. Čia jis ėmė daryti ratus, jam labai patiko šis amatas. Todėl šei­ma greit prasigyveno, pasistatė dide­lius namus prie pat bažnyčios. Ant vartų, kad greitai jį visi rastų, užka­bino didelį ratą. Ant to rato užrašė: „RATNYČIA". O tuos namus ant upės kranto, žmonos pasoginius, pa­vadino jos vardu - „Ratnyčėlė".

 

Panaudota literatūra:

RADZEVIČIENĖ Stasė. Sakmė Tėviškės šaltinių, Druskininkai, 2005.

RADZEVIČIENĖ STASĖ. Legendos. In Dainava, 2004/Nr.1 (7).

Atgal Į viršų