Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Druskininkų istorijos apžvalga

Druskininkų istorijos apžvalga

     1929-1939 m. buvo itin puoselėjama kurorto aplinka: skelbiami gražiausiojo gėlyno konkursai, ypač prižiūrimas Gydyklų parkas, kuris tais laikais garsėjo rozariumu, žmonių pramintu “tūkstančio rožių parku”. Vasarą visą sezoną parke veikė orkestras, atvažiuodavęs iš Gar­dino ar Bialystoko. Grodavo 2 kartus per dieną: ryte ir vakare. Įėjimas buvo mokamas, programos metu neleis­davo girtų, prastai apsirengusių ir su šunimis. Orkestras atlikdavo įvairių kompozitorių kūrinius. Užmokėjus muzikuodavo pagal specialų užsakymą. Gatvėse, Nemuno pakrantėje vasarą savo paslaugas siūlė fotografai, suvenyrais prekiavo Lenkijos meistrai, atvykėlių pramogai pasirodymus rengė barzdota moteris, vilos “Linksma” sienomis laipiojo žmogus – voras. Sezono uždarymo metu vykdavo: “Gražiausių akių”, “Gražiausiai įdegusios poilsiautojos ar poilsiautojo”, - konkursai, “Grožio karalienės” rinkimai. Neaplenkdavo Druskininkų ir Lenkijos įžymybės: teatro režisierius J. Osterva, kino bei teatro žvaigždė Ordonka ir kt.
     “Lenkiškųjų” Druskininkų periodo klestėjimui ir atgimimui ypač reikšminga buvo jaunos gydytojos Eugenijos Levickos (1896 - 1931) veikla. 1924 m. vasarą E. Levicka, dar studentė, Druskininkuose dirbo sezonine kurorto gydytoja. 1924-1931 metais gydytoja E. Levicka Druskininkuose parodė visą savo energiją. Pagal švedišką Lingų ir danų fiziologo prof. Linnhardto sistemas įsteigė čia naujovišką saulės, oro ir mankštos procedūrų gydyklą: kūrė gydomąją mankštos bazę ir sudarė gydomosios kūno kultūros metodikas. Sportavo pati, skatino tuo pavyzdžiu sekti ir pacientus. Įrengė baseiną, tinklinio, rankinio, krepšinio aikšteles, teniso kortus, bėgimo takelius, vietas gimnastikai. Šį gydymą judesiu, saule ir oru populiariai galima būtų įvardyti kaip sveikos gyvensenos, gydymo be vaistų propagavimą. Tais laikais tai buvo tiesiog revoliuciniai, tolygūs kaltinimui amoralumu, metodai. Ir greičiausiai dėl to, kad tai buvo labai nauja, labai neįprasta. „Mados kaita po didžiojo karo vertė dirbti kiekvieną raumenėlį, kiek­vieną kaulelį, kiekvieną moters odos lopinėlį, [...] peiliu be ašmenų nu­pjaudama riebalų sluoksnius, taip rūpestingai puoselėtus XIX a. Anksčiau moteris a la mode turėjo būti gana apkūni, ir, tiesiai šnekant, jai buvo skirta gulėti ir valgyti. Dabar judrus gyvenimas, sportas, masažas ir t.t. privertė atsisakyti šimtmečius augintų riebalų...” Kaip ir aktyvi gyvensena, taip ir deginimasis saulėje tik pradėjo įsitvirtinti kasdienybėje. “1923 m. “Vogue” žurnale jau buvo pradėtos propaguoti “saulės lempos”. Pirmą kartą civilizacijos istorijoje įdegusi moteris pripažinta esanti graži. Pagal vieną versiją įdegimas tapo madingas 1922 m. <...> legendinės Chanel dėka. Pasakojama, kad po ilgalaikės kelionės savo draugo Vestminsterio hercogo jachta gaivi ir įdegusi ji pasirodė Kanuose, ir įdegusi oda tuoj pat tapo madinga. Arčiau tiesos, matyt, yra hipotezė, kad įdegusi oda palaipsniui prigijo buityje kartu su vis intensyvesniu sporto kultivavimu”. Tenka pripažinti, kad šios dvi mados istorijos detalės piešia tuometinių Druskininkų, kaip be galo modernaus kurorto, žengiančio su visomis pasaulinėmis naujovėmis koja kojon, vaizdą. E. Levickos vadovaujamame Gydymo saule, oru ir judėjimu parke - Soliariume veikė vyrų, moterų, o vėliau - ir vaikų sektoriai. 1924 – 1937 m. Parko nuotraukose įamžintos moterys, atvirame ore gimnastikuojančios nuogos arba menkai apsirengusios, bei klubo raiščius dėvintys sportuojantys vyrai ir vaikai. Aišku, visa tai vyko atskiruose sektoriuose, apsaugotuose nuo pašalinių akių. Kiekviename skyriuje dirbo gydytojas ir gydomosios kūno kultūros instruktoriai, vadovavę grupėms ir individualioms pratyboms.
Po tragiškos E.Levickos mirties Parkas pavadintas jos vardu. 1937 m. kurorto sezono mėnesiais čia būdavo iki 2000 asmenų.
     Tarpukariu Druskininkuose ypač išpopuliarėjo irklavimas, slidinėjimas, iškylos gamtoje, buvo įrengti paplūdimiai. Labai populiarus - Meilės salos pliažas, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas, į jį poilsiautojų patogumui kursavo garlaivis “Smigly”. 
     1937 m. triukšmingai atšventę kurorto įsteigimo 100-ąsias metines, Druskininkai vėl pradėjo smukti, ma­tyt, dėl susidariusios Antrojo pasaulinio karo grėsmės.
     Po 1939 m. nesėkmingo karo su nacių Vokietija Lenkijos rytinę dalį su Vilniaus kraštu užėmė Raudonoji Armija. Tarybinė kariuomenė į Druskininkus įžengė 1939 m. rugsėjį. Miestas buvo priskirtas Baltarusijos TSR Gardino srities Pariečės rajonui, tačiau Lietuvai su Vilniaus kraštu “grąžintas”, kai 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo okupuota Tarybų Sąjungos, ir tik “po to, kai buvo išplėštas”: iš turtingų vilų į Rusiją ir Baltarusiją buvo išvežti brangūs baldai, indai, radijo aparatai, lovos skalbiniai ir pan., iš gydymo įstaigų – lovos, stalai, medicinos inventorius. Druskininkų gydyklų slenkstį peržengė darbo liaudis. 1940 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis, Druskininkuose veikė: sanatorija Nr.1 , sanatorija Nr. 2, kurorto valdybos “Druskininkai” poliklinika, sanatorija “Narkomzdrav”. Miestelyje įsteigta pirmoji respublikoje pionierių stovykla, buvo švenčiamos jau kitos, tarybų valdžios, šventės: Gegužės 1-oji, Spalio Socialistinės Revoliucijos metinės. Tada kurorte trūko kvalifikuotų kadrų, buvo daug netvarkos, kurorto finansinė būklė buvo tiesiog kritiška. Bet karas nutraukė tarybinio kurorto kūrimą. Tiek tais metais, tiek ir nacių okupacijos laikotarpiu dėl nepalankių sąlygų kurortas buvo mažai gyvybingas. Negana to, jame atsirado įtampa, kurią sukėlė represijos. Dar 1940 m. Druskininkams priklausant Baltarusijai, buvo suimta ir į Tarybų Sąjungos gilumą ištremta nemažai žmonių, o 1941 m. birželio viduryje – 250 turtingesnių žydų ir lenkų šeimų.

Atgal Į viršų