Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Druskininkų istorijos apžvalga

Druskininkų istorijos apžvalga

     Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurortas pasiekė savo apogėjų. Dar niekada savo gyvavimo istorijoje jis nebuvo taip gausiai lankomas. 1913 m. čia jau gydėsi 18 600 (9 % visų Rusijos kurortuose gydytų ligonių) žmonių. Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, Druskininkų kurorte gyveno 2825 žmonės, gatvės negrįstos, “daug daržų ir laisvų plotų”, 3 medinės bažnyčios, paštas ir telegrafas, vaistinė, per Ratnyčėlę buvo 8 m pločio ir 20 m ilgio tiltas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Druskininkai tapo karo veiksmų arena.
     1915 m. vasario 21 d. besitraukianti nuo vokiečių Rusijos kariuomenė susprogdino tiltą per Nemuną. Tačiau, matyt, paskubėta, nes, frontui sustojus, 1915 m. kovo 5 d. duotas nurodymas tiltą atstatyti: parengtą projektą įgyvendinti pavesta inžinieriui Jakovenkai, tam reikalui skirta 10 000 rublių. Iki 1915 m. balandžio 24 d. tiltas buvo atstatytas.
     Priartėjusi prie miestelio, vokiečių kariuomenė apšaudė jį iš artilerijos. “Apie pusė miestelio buvo sugriauta; smarkiai nukentėjo ir aplinkiniai kaimai”, “sudeginta nemažai miško, sugadinti šaltiniai”. Druskininkai išbuvo vokiečių valdžioje iki karo pabaigos. Miestelio ir kurorto architektūra gerokai suprastėjo, nes sudegė kai kurie reikšmingi pastatai, tarp jų Kurhauzas, kelios vilos. 
     Vokiečių okupacijos metais kurorto galimybės nebuvo išnaudotos. Jame gydėsi ir ilsėjosi beveik išimtinai kariškiai. Žydų prekyba sunyko. Sudegusios vilos nebuvo atstatomos, kai kurios tik paremontuotos. Kadangi kurorto savininkai neturėjo lėšų, tai ir Gydyklos nebuvo tvarkomos. 1919 m. Druskininkuose tebuvo 1284 nuolatiniai gyventojai, t.y. mažesnė pusė 1909 m. gyvenusių žmonių.
     Paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus kovoms su lenkais ir bolševikais, lietuvių daliniai 1920 m. liepos 18 d. buvo užėmę Druskininkus, bet rugsėjo 23 d., patyrę nuostolių kautynėse ties Kapčiamiesčiu, Lenkijos kariuomenės buvo išstumti: nuo spalio vidurio miestelis priklausė okupuoto Vilniaus krašto Gardino apskričiai. Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija Druskininkuose ėjo Nemuno viduriu, skirdama pusiau Meilės salą. Prasidėjo naujas Druskininkų, kaip Lenkijos kurorto, etapas. Druskininkai perėjo akcinės bendrovės nuosavybėn. Be­veik visiškai karo sugriauti Druskininkai merdėjo. Po ilgų pasiruošimo darbų 1923 m. pavasarį oficialiai buvo atidarytas kurortinis sezonas. Tada kurorte buvo tik 700 nuomai skirtų kambarių.
     1924 m. pradėjo veikti pirmoji vaikų sveikatingumo ir poilsio stovykla. Jos įkūrėjas – Vilniaus vaikų ligų klinikų prof. V. Jasinskis.1926 m. gydytojų iniciatyva vėl buvo atnaujintas Medicinos draugijos darbas, pavasarį gatvės pradėtos tiesti ir grįsti akmenimis. 1928 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės, įsteigtas magistratas. Tais pačiais metais Druskininkų miesto taryba, norėdama įamžinti Žečpospolitos nepriklausomybės dešimtmetį, maršalui J.Pilsudskiui suteikė Druskininkų miesto Garbės piliečio vardą. 1929 m. savo veiklą pradėjo Kurorto komisija, kurios tikslas - komfortinių sąlygų į kurortą atvykstantiems poilsiautojams sudarymas. Kurorto komisija buvo atsakinga už miestelio estetinį vaizdą ir sanitarinę būklę. Jos vykdomuoju organu buvo Druskininkų bičiulių draugija. Draugija valdė: Nemuno upės paplūdimį, kurorto lošimo namus (kazino “Katry” viloje), skaityklą (ten pat), valčių stotis prie Druskonio, Ilgio, Lato ežerų, orkestrą parke ir paplūdimyje, organizavo ekskursijas ir žygius į Druskininkų apylinkes.
     Kurorto populiarizacijos tikslais 1929 m. Druskinin­kų bičiulių draugijos ir miesto magistrato jėgomis vėl buvo atnaujintas žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė" leidimas. Iš viso atnaujinto žurnalo išėjo 23 numeriai. Kurortu susidomėjo Lenkijos vyriausybė, nes Druskininkų savininkas — akcinė bendrovė — ne­sugebėjo ir negalėjo tenkinti augančių kurorto porei­kių. Tais pačiais metais sušaukiama konferencija “Druskininkų ateities klausimai”, kuriai pirmininkavo J.Pilsudskis. 1930 m. kurortas perėjo valstybės nuosavybėn. 1930 m. Druskininkuose nutiestas 1,5 km ilgio vandentiekis. 1931 m. pagal Stefano Šilerio projektą baigta statyti mūrinė neogotikinė Druskininkų bažnyčia (statybų pradžia 1912 m.).
1932 m. Gydyklų patalpose įsikūrė dirbtuvė, kuri iš pušų spyglių gamino ekstraktą ir tabletes “Druskol” su natūraliu pušų aliejumi. Labai svarbus kurorto gyvenime įvykis buvo 1934 m. rugsėjo 4 d. gele­žinkelio atšakos Pariečė — Druskininkai atidarymas. Geležinkelio stotelės tarp Pariečės ir Druskininkų buvo pavadintos J.Pilsudskio dukterų vardais: Undine ir Jagodka. Žymiai pagerėjo galimybės pasiekti kurortą. 1937 m. minimas Druskininkų kurorto 100 – tųjų metų jubiliejus. Žymiausi kurorto mineralinio vandens šaltiniai pavadinti Birutės, Undinės, Aušros, Maršalo, o pats giliausias (320 m) – Vytauto vardu. Tais pačiais metais pradėtas leisti lenkų kalba laikraštis “Druskininkų balsas”.


Atgal Į viršų