Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Amžininkai apie Druskininkus / Teodoras Triplinas (1813-1881)

Teodoras Triplinas (1813-1881)

DAKTARO TEODORO TRIPLINO KELIONĖ PO LIETUVĄ 1856 METAIS

 

     Teodoras Triplinas (1813-1881), 1830 m. sukilimo dalyvis, emigra­vęs studijavo Karaliaučiaus ir Monpeljė universitetuose, tapo gydytoju. Sėkmingai versdamasis medicinos praktika, palinko į grožinę literatūrą. Išpopuliarėjo keturių tomų apysaka „Ponas Zigmuntas Ispanijoje" (1852). Rašė lenkiškai. Mėgiamiausias jo žanras pasidarė kelionių aprašymai. Keliavo po Europą ir Afriką. Aprašė keliones po Maroką, Daniją, Norve­giją, Angliją, Portugaliją. 1849—1856 m. gyveno Varšuvoje. Gydydamas žmones kaimuose, dvaruose ir miestuose, matė įvairių socialinių visuo­menės sluoksnių buitį, papročius ir šeimų dramas. Iš stebėjimo užrašų sukūrė keturių tomų veikalą Wycieczki lekaža polaka po wlasnym kraju (,,Gydytojo lenko kelionės po savąjį kraštą") ir visus jo tomus 1858 m. išleido Vilniuje. 1856 m. vasarą keliavo po Lietuvą. Šią savo kelionę ap­rašė dviejų tomų ,,Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštyje" (Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi, odbytej w 1856 roku przez D-ra T. Tripplina, t. I, Litwa, Wilno, 1858; t. II, Źmudź, Wilno, 1858), kurio pirmasis tomas skirtas Aukštaitijai, antrasis - Žemaitijai.
    
Dienoraštis pradėtas rašyti 1856 m. liepos 26, baigtas tų pačių metų rugsėjo 17, paskui, matyt, dar tvarkytas, nes dedikacija draugams (Liud­vikui Kondratovičiui ir Mykolui Ivanovskiui) parašyta 1857 metais bir­želio 12. Kadangi čia pateikiami tik jo fragmentai, datų nuorodos pralei­džiamos. Visus Aukštaitijos gyventojus, nesvarbu kokia kalba jie kalbė­tų, autorius vadina lietuviais. Pasakodamas apie Žemaitiją, vietomis išti­sas pastraipas ima iš Jucevičiaus „Žemaičių žemės prisiminimų", išleistų Vilniuje 1842 m., nors šaltinio nenurodo.
    
Ištraukas iš 1858 m. dvitomio leidinio vertė Henrikas Valmontas.

Druskininkai (I, p. 31—42)

     Po išvykimo iš Gardino dešimt valandų pakeliavę per niūrų pušyną, kairėje pamatėme gana vaizdingą ežerėlį, o priešais lyg ir gotišką baž­nytėlę, toliau — naują mūrinį dviejų aukštų namą, dar toliau — ilgą eilę gana maloniai atrodančių medinių namų, apsodintų medžiais.
    
Tai Druskininkai — smailiame kampe tarp kairėje tekančio Nemuno ir dešinėje įtekančios į jį Ratnyčios.
    
Išvykę iš Varšuvos, Druskininkuose esame po šešiasdešimt šešių va­landų, iš kurių šešias praleidome Tikocine, keturias — Baltstogėje, ketu­riolika — Gardine, taigi iš Varšuvos Druskininkus galima pasiekti per keturiasdešimt dvi valandas.
    
Patiko mums naujai pastatytas mūrinis namas panašus į rūmus; klau­siame, ar galėtume gauti jame butą; kaip tik yra laisvas antrame deši­nio sparno aukšte, iki šiol buvęs užimtas grafo Eustachijaus Tiškevičiaus, kuris vakar grįžo į Vilnių. Tučtuojau išsinuomojame jį su baldais labai pigiai, nes už tris kambarius temokame po rublį į dieną.
     - Ar  ilgai  čia  užtruksime?— klausia  vėl  Ahasferas  tuoj  po  įkur­tuvių.
     - Tikriausiai porą dienų, o gal ir ilgiau — čia atrodo labai gražu, iš mūsų langų toks mielas reginys su bažnyčia ir ežerėliu!
    
Ahasferas giliai atsiduso ir nuėjo gulti, o aš, savo papratimu, apsi­siautęs išėjau be palydovo apžiūrėti vietovės. Patraukiau į tą pusę, iš kur vėjelis nešė muzikos garsus ir, perbridęs smėlyną, kuriame smego kojos, palikęs kairėje knygyną ir traktierių, įsitikinęs, kad dešinėje kiek toliau iš tikrųjų stovi teatras, kuriame vasarą vaidina Vilniaus artistai, išėjau į plačią barjerais aptvertą ir kažkokia žole apaugusią aikštę, o vėliau, vėl praėjęs pro maudykles, į alksnyną, kur, nemažai, bet sėkmin­gai padirbėjus, padarytas parkas besimaudantiems pailsėti ir atsigerti.
    
Tai šitame alksnyne, prie vaizdingojo Nemuno, skiriančio Lietuvą nuo Augustavo gubernijos, yra du druskingi ir vienas druskingas su ge­ležies priemaišomis gydomasis šaltinis.
    
Vaizdas čia iš tikrųjų gražus: vytinės ir sieliai plaukioja Nemunu iki Kauno, susisiekimą su Karalyste palengvina keltas ant ištempto lyno, plaukiojantis nuo kranto į krantą, o greta gilia vaga per akmenis čiur­lenanti Ratnyčia baigia savo linksmą tėkmę, atiduodama vandenį kupi­nam rimties, savo istorine ir poetine praeitimi didingam Lietuvos upių tėvui.
     Pasigrožėjęs gamta ir jai pagarbiai nusilenkęs, norėjau įsitikinti, ką čia padarė technika, kad žmonės galėtų lengviau naudotis gamtos do­vanomis. Beveik pačiame pasivaikščiojimų parko viduryje yra įtaisyti geležiniai manieže ratu vaikščiojančių arklių varomi siurbliai, kurie van­denį iš vieno šaltinio pumpuoja į ilgus vamzdžius, nutiestus į maudyk­les, tiesa, nelabai puošnias, bet švarias, visiškai tvarkingas ir patogias. Maudyklės atidarytos nuo šeštos valandos ryto iki vėlaus vakaro, jose niekada netrūksta vandens, bet dažnai maža vietos, jeigu besimaudantieji, imdami vonias, nesilaiko nustatytos tvarkos.
    
Poilsio namuose yra didelė salė iš trijų dalių: vidinės antrame aukš­te su veranda aplinkui, kur šokama, ir iš dviejų šoninių, kurių viena skirta pasišnekėti damoms ir kavalieriams, o kita — lošti kortomis. Ach! ir čia, dorovingoje Lietuvoje, atsirado kortininkų, net varšuviečių, kurie perkasi namus už nedorai įgytus pinigus. Ar gali būti darbas vertinamas šalyje, kurioje tūkstančiai žmonių gerai gyvena iš kortų lošimo ir pri­klauso vadinamiems aukštiesiems sluoksniams? Virš poilsio namų, ku­riuose yra dar bufetas ir moterų buduaras, stovi puošiantis namus bokš­telis su laikrodžiu, o ant jo sukiojasi ir rodo vėjo kryptį skardinis stumb­ras, Gardino gubernijos herbas. Viskas čia tarnauja vienam tikslui, tuo ne kartą įsitikinome būdami Druskininkuose, dalyvaudami koncertuose, pokyliuose bei piknikuose, iš kurių išsivežėme maloniausių įspūdžių ir už kuriuos nuoširdžiai dėkojame.
    
O dabar apie žmones, besinaudojančius tais palaimingais vandenimis, tuo maloniu oru, apie pasivaikščiojimus ir pokalbius su simpatiškais poil­siautojais, kurių čia nesunku surasti. Parke vyrų vaikščiojo šešis kartus daugiau negu moterų, nes aukštuomenės damos retai kada pasirodo anks­ti gydyklos parke, bet gurkšnoja vandenį name, vaikštinėdamos galeri­joje po jo veranda. Įdomu stebėti prie mineralinių vandenų visokius luo­mus ir tautas, nes tada dar labiau įsitikinu, kad čia gydoma sėkmingai. Druskininkuose pamačiau visų luomų ir tautų įvairovę: nuo vargingo vienuolio, už rublį atplaukusio vytine net iš Baltstogės, iki prie Odesos gyvenančio kunigaikščio, kuriam užtektų pinigų tolimiausiai ir bran­giausiai kelionei, nuo prasto žydo iš Lietuvos Brastos iki generolo iš Peterburgo — visus čia radau susirinkusius prie šaltinio, geriančius jo vandenį ir tikinčius jo gydomąja galia. Vis dėlto lietuvių daugiausia, ir jie skiriasi savo išvaizda; gausiai jiems atstovauja aukštesniųjų visuo­menės sluoksnių asmenys, būtent gydytojai iš Vilniaus, Raseinių, Pinsko ir net iš Vitebsko, specialiai čia atvykę, norėdami patys įsitikinti, kaip padeda visuomenės jau pripažinti čionykščiai vandenys.
    
Mat Lietuvos gydytojai ilgai nenorėjo tikėti, kad Lietuva turi kito­kių vaistų, be tų, kurie uncijomis ir granais pardavinėjami vaistinėse, ir tiktai garsūs daktaro Volfgango, Nagumovičiaus ir Pileckio balsai įti­kino nepatiklius vilniškio Eskulapo sūnus, kitais atžvilgiais tiek gero pa­dariusius savajam kraštui ir net po tolimu Vokietijos, Prancūzijos, Ang­lijos, Meksikos ir Brazilijos dangumi paskleidusius Vilniaus universiteto mokslininko šlovę.
    
Ne mūsų uždavinys dėstyti Druskininkų, kaip mineraliniais vandeni­mis pagarsėjusios vietos, istoriją: tai anksčiau už mus jau gerai išaiškino kiti, būtent dr. Volfgangas ir ponas Kraševskis, bet norime pasidalyti ži­niomis, surinktomis vietoje, ir keliais žodžiais aprašyti, kaip pasklido garsas apie vandenis, dabar traukiančius prie savęs Lietuvos gyventojus ir labai padedančius susipažinti tikriems broliams lietuviams ir lenkams.
    
Druskininkų šaltinius vietiniai gyventojai jau iš seno laikė gydomai­siais, ir liaudies medicina juos savaip naudojo ir garsino. Nedideliame šešių pirkių kaimelyje tarp vietinių valstiečių visada per kažkokį ste­buklą atsirasdavo vienas geriau išmanantis gydymą vandeniu ir gydy­davo sveikatos ieškančius žmones. Paskutinis savamokslis Druskininkų vandenų saugotojas buvo kažkoks vyras, vardu Benediktas, pavarde Surovičius, miręs arba greičiau žuvęs 1831 m. Į jį kreipdavosi visi ieškan­tys pagalbos ar patarimo ir gaudavo dykai, ne taip kaip iš Šidloveco Lukaškos, kuris, nuodydamas Lenkiją, kalasi milijonus ir visa tai dedasi Sekačių ir Kochankų, taip kilniai pamokslaujančių apie medicinos etiką, akivaizdoje.
    
Tik 1837 m. Gardino gubernatorius, slaptasis patarėjas Doppelmajeris, apsukrus ir mokantis pats viską pamatyti dignitorius, atkreipė į tuos šal­tinius ypatingą dėmesį ir ėmėsi sunkaus, beveik neįvykdomo darbo: įsteigti mineralinių vandenų gydyklą krašte, kuriame visos gamtos do­vanos jau vien dėl to, kad yra savos, nei vertinamos, nei moksliškai ti­riamos. Tačiau slaptasis patarėjas Doppelmajeris savo atkaklumu įrodė, kad volenti nihil diffcile — kas nori, tas ir gali. Tasai krašto gerove susirūpinęs valdininkas sugebėjo išprašyti iš valdžios tam tikrą gydyk­los steigimo pradžiai reikalingą pinigų sumą; netrukus buvo sudarytas atskiras Druskininkų šaltinių globos komitetas ir su tikrai nesavanau­dišku pasišventimu ėmė daryti viską, kas tiktai buvo naudinga žmonėms. Tik tada Druskininkai pradėjo augti. Kaimelis virto kaimu, kaimas — miesteliu; kasmet atsirasdavo naujų namų. Seniau brangiai reikėdavo mokėti už patalpą pirkioje, ratinėje, netgi tvarte ar pašiūrėje, o dabar gražūs Hliaskos, Sivickio, Volfgango, Boženskių, Četvertinskių, Ogins­kių, Oskerkų, Jagminų, Lahnickių namai kasmet statomi soduose vis tankiau, vis daugiau juose patogumų, ir vasarą Druskininkuose gali jau apsigyventi trys tūkstančiai žmonių.
    
<...> Vadovauti šiai gydyklai prieš penkiolika metų buvo patikėta daktarui Pileckiui, senojo Vilniaus universiteto auklėtiniui. Geru medici­nos ir mineralinių vandenų ypatybių išmanymu, pagaliau maloniu elgesiu bei subtiliu skoniu tasai tikrai nepaprastas gydytojas savo vadovaujamą įstaigą padarė žinomą ir mėgstamą įžymiausių Lietuvos šeimų. Jis ir šian­dien tebėra tame aukštame poste, kokio neturi gal nė vienas kitas mine­ralinių vandenų gydyklos direktorius; jis yra visų pramogų iniciatorius ir kartu visų kenčiančių patikėtinis ir patarėjas, jis karščiausias visokių kilnių sumanymų pradininkas, nors tie sumanymai būtų ir labai mažai susiję su tiesioginėmis pareigomis gydykloje. Be to, kaip valdžios gy­dytojas, atsako už du šimtus ligonių, kariškių ir civilių, laikomų dviejo­se labai blogai įrengtose ligoninėse. Tiktai nepaprasti, didžiai mokyti ir taurūs žmonės geba atlikti tokius darbus, o jiems viskas lengviau sekasi todėl, kad turi talentą patikti kitiems.

Pažintys koncerte (I, p. 48—50)

     Vakare buvo koncertas poilsio salėje, dainavo artistas ir artistė iš Vilniaus. Išvargintas beveik trijų bemiegių naktų, praleistų karietoje, ir išgąsdintas kolegos literato, kad galiu nebeužmigti ir kitas, iš pradžių ne­norėjau eiti į koncertą, bet mano draugas, gerai išsimiegojęs dieną, vakare nedavė man ramybės ir įkalbėjo kartu dalyvauti pramogoje.
    
Ai, kokį gražų būrį guvių ir dailių lietuvaičių čia radau! Turiu pa­sakyti, kad Lietuvoje moterys elgiasi visai kitaip negu pas mus Varšu­voje, kai suvažiuoja į miestą, kuris prabanga, apkalbomis ir gandais panašesnis į miestelį, o manieromis — į sostinę. Čia, mieluosiuose Drus­kininkuose, Lietuvos vasaros centre, jos jaučiasi kaip savo namuose ir žavi tokiu elgesio natūralumu, linksmu nuoširdumu, jog negali į jas žiū­rėti be pasigėrėjimo, o jeigu su jomis įsišnekėsi ir pamatysi, kiek nai­vaus ir žavaus paprastumo jų prote, išmokytame mylėti dorą ir kraštą, kiek nekaltumo galvosenoje, iškart jas imsi nuoširdžiai gerbti ir nebepasiilgsi tų šmaikščių, aštrių ir pašaipių pokalbių su drąsiais dviprasmišku­mais, kuriuos gali žerti varšuvietėms net mamai girdint, jeigu tau patin­ka tokie sąmonės dirginimai, akimirką pakutenantieji pojūčius. Čia tau nė į galvą neateis nedorai pajuokauti, nes merginos čia auklėjamos taip, kad neprarastų drovumo. Ir pats atsigauni pamatęs tą nuoširdų nekaltu­mą, esi patenkintas, kad suradai gyvenimo grožį nedirgindamas savo su­gedusių nervų.
    
Susipažinau čia su keletu kolegų, būtent su daktaru Kaminskiu iš Raseinių, daktaru Vikšemskiu iš Vilniaus ir daktaru Karčevskiu, taip pat iš Vilniaus.

Pažiūra į lietuvius (I, p. 52—54)

     Anksti anksti atsikėlęs, einu prie Druskininkų šaltinių, taip lyg bū­čiau Varšuvoje, kur per šešetą metu pripratau kasdien bėgioti į Saksų sodą ir ten patarinėti pacientams.
    
Mane jau visi pažįsta, netgi tie, kurių niekada nesu matęs, visi su manimi sveikinasi, vienas kitą pristatinėja. Kalbuosi su jais kaip žmogus, gerbiantis nuoširdumą, užaugęs laisvas ir nieko nebijantis, tiktai dievo; jie su manimi šnekasi kaip su senu pažįstamu, kurį laiko nuoširdžiu, at­viru, drąsios širdies.
    
Negaliu suprasti, kodėl pas mus, Lenkijoje, lietuvius daug kas, ne prastuomenė, nes ji netgi nežino, kad tokių lietuvių, esama, bet vadinamoji aukštoji visuomenė laiko įtariais, nepasitikinčiais, klastingais ir netgi suktais žmonėmis. Niekada nemačiau, kad jie tokie būtų, priešingai, jie yra labai nuoširdūs, sąžiningi, niekad neužmiršta draugystės ir pagarbos. Tiesa, kad nepuola glėbesčiuoti pirmo sutikto, tiesa, kad nėra įkyriai smalsūs ir pirmąkart sutikto žmogaus neklausinėja, kas jis, iš kur kilęs, ar turtingas, ką mėgsta, kur gyvena, ir ne tokie, kad juo iš karto aklai patikėtų. Lietuvis neskuba susibičiuliauti, nelengvai leidžia kitam fami­liariai tuksėti, bet, antra vertus, jeigu kam iš širdies paspaudžia ranką ir pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepa­mirš lengvai žmogaus, kurį pamilo.
    
Tokius pažinojau lietuvius universitete, ilgose klajonėse ir vėliau Varšuvoje, o dar nuoširdesnius, draugiškesnius mačiau juos Lietuvoje nuo pat savo kelionės pradžios iki pabaigos. Kalbėdamasis su lietuviais, gali nesidairyti į šalis iš baimės, kad kas neišgirstų ir neišduotų, nes jų tarnai prisirišę, sunkiai paperkami, ne skundikai; žodžiu, ką tik atvyku­siam iš Varšuvos sunku įsivaizduoti, per kokį stebuklą lietuviai, nuo se­novės patyrę tiek išbandymų, po visų baisių audrų tebeturi dar tiek daug dorumo ir nuoširdumo; matyt, toji tauta labai tvirtai, atkakliai laikosi gėrio, matyt, jos pažiūros daug vieningesnės ir todėl stipresnė vie­šoji nuomonė.
    
Keletą valandų praleidau prie mineralinių šaltinių, kalbėdamas iš ei­lės beveik su visais atvykusiais į Druskininkus; vienas būrelis užleidinėjo mane kitam, treti laukė, kol baigs šitie. Malonios ir geros buvo tos akimirkos, nes jau tada jaučiau, kad lietuviai neapvils mano lūkesčių; tikriausiai ir jie maloniai prisimins praleistas su manimi akimirkas ir ne­užmirš mano viešnagės Druskininkuose.

Liškiava ir Ratnyčia (I, p. 62—67)

     Tą kiek lietingą dieną paskyriau išvykoms. Anksti persikėlęs plaustu per Nemuną į kitą pusę, į Augustavo guberniją, patraukiau į netolimą, už pusantros mylios esančią Liškiavą, kur anksčiau buvo dominikonų vie­nuolynas, vėliau paverstas bausmės ir pataisos namais kunigams, pada­riusiems kokių nors labai sunkių nusikaltimų, pavyzdžiui, tokiems, kurie dažnai laužė bažnytinę priesaiką, girti laikė mišias, vogė, užmušinėjo vaikus, laikė uždraustas knygas ir per pamokslus skleidė nedoras mintis.
    
Tiesa, prieš keletą metų tie bausmės namai perkelti į Lisa Gurą, bet tebėra vienuolynas, bažnyčia, parapijos klebonas, tebėra taip pat dalis senos dominikonų bibliotekos, kurią vargonininkas po truputį išpardavė atvykusiems lankytojams kaip visiškai nereikalingą klebonui daiktą. Gra­fas Eustachijus Tiškevičius, kuris kelias dienas prieš mane buvo Liškiavoje, bibliotekoje rado dar kelias labai senas knygas ir nupirko už kele­tą auksinų.
    
Į Liškiavą reikia eiti labai blogais takeliais, vingiuojančiais per gana aukštas, stačias, bet plikas kalvas. Ant vienos jų, visai šalia Nemuno, riogso sugriuvęs senas lietuvių sargybos bokštas; sprendžiant iš pamatų ir statinio akmenų, jo būta labai aukšto ir tvirto. Taip pat manoma, kad toje pačioje vietoje, iškilusioje virš plačios apylinkės, degintos aukos Perkūnui, o kažkokia įduba viršuje rodo, kad gal taip ir būta.
    
Pati Liškiava gana didelė, tvarkingos trobos, daržai; matyt, sodie­čiams gerai sekėsi, kol ten iš pradžių buvo pasileidę deminikonai, o vė­liau demeritai, kuriems nelaisvė nemažino apetito, bet dabar jau labai aišku, kad nesiseka.
    
Užsukome į seną vienuolyną, kuriame dar yra klebono butas, užti­kome jo jauną ir gražią šeimininkę, sėdinčią prie milžiniško dubens su bulvėmis. Pakviestas atėjo vargonininkas, aišku, įkaušęs, ir su juo ap­žiūrėjome buvusias demeritų celes abipus plataus koridoriaus kažkada gražaus pastato pirmame aukšte. Dabar viskas jau atrodė, lyg šią vietą prieš šimtmetį būtų nusiaubę gotai ir vandalai, nors čia tik prieš penke­rius metus dar kalėjo prasikaltę kunigai. Celių buvo daugiau kaip tris­dešimt, didesnių ir mažesnių, su skliautais ir be skliautų.
    
Po pietų nuvažiavome į Ratnyčią, parapijos miestelį už pusės mylios nuo Druskininkų. Kelias tenai labai gražus, o miestelį verta aplankyti bent dėl to, kad čia šventoriuje palaidoti palaikai garbingo, bet nelai­mingo Jono Čečioto, apie kurį Adomas Mickevičius iki paskutinės gyvenimo valandos kalbėjo kaip apie geriausią savo draugą, kaip apie labai dorą žmogų. Argi jo tyra siela neskamba Nemuno ir Dauguvos dainelėse, žemdirbio dainose? Neturtingas, bet didžiuodamasis savo ne­turtu, Čečiotas mirė Druskininkuose 1847 m., nė kiek nepriekaištaudamas pasauliui ir žmonėms, kurie jo nesuprato, bet iš širdies trokšdamas dangaus, kuris jam uždėjo tokią sunkią misiją žemėje. Dabar guli Rat­nyčios šventoriuje, piktžolėmis apaugusiame kape, po kryžiumi, kurį dieviškojo mokytojo pavyzdžiu su neapsakoma ištverme nešė visą gy­venimą. Dėl dievo malonės, Ratnyčios apylinkių gyventojai, padėkite nors akmenį ant Čečioto kapo su iškaltu jo vardu ir pavarde, nes greitai turėsite gailėtis, kad abejingai užmirštate savo didžiuosius žmones, ku­riems, be abejo, priklauso Adomo bičiulis, jeigu ne talentu, tai širdimi ir charakteriu.
    
Aplankėme ir kleboną, ligos paguldytą ant skurdžios sofos menkutėje trobelėje. Kaip čia visur skurdas rėžia akis, ir taip yra šalia prabangos, kurioje gyvena turtingi dykaduoniai! Miestelyje žmonės skursta; išvar­gę veidai, išbalę skruostai kelia širdį gniaužiantį gailestį; iš karčemų neskamba muzika nei linksmi balsai, laukai menki, apleisti, gyvulių ne­daug. O juk čia gamta nėra šykšti: dvarininkų žemė, geriau dirbama nuolat samdomų darbininkų, duoda gerus derlius. Iš kur tada atsirastų šlėktų dvarai, jeigu ne iš žemės, ten, kur nėra fabrikų?
     Mėgiama pasivaikščiojimų vieta yra taip pat malūnėlis, ir ne be rei­kalo, nes ten labai graži ir įvairi augmenija. Čia, toli nuo Druskininkų gyvenimo triukšmo, galima vienam pailsėti, susikaupti po trumpų pokal­bių su ištroškusiais įspūdžių žmonėmis, kurių nuolatos sutinki visuose smėlėtuose miestelio keliuose ir takuose.

 Pamaldos Druskininkuose (I, p. 70—71)

     Privažiuoja prie bažnyčios keturkinkiai vežimai, ir iš jų galionuoti liokajai išsodina damas, pasipuošusias tarsi į balių, tik ne taip dekoltuo­tas, lengvute skraiste apsidengusias, kad neįdegtų.
    
Iš toli važiuoja tos damos — gal tris šimtus, o gal net keturis šimtus žingsnių.
    
Jaunuomenės žiedas joja ant žirgų: vienas grafas apsitaisęs kaip An­dalūzijos matadoras, tai yra kaip tas, kur kovoja su buliais, kitas grafas apsirengęs angliškai, su žokėjo kepure ir trumpa vytele, viršuje užriesta kaip vyskupo lazda, trečias grafas atsitiktinai šiandien ne taip fantastiš­kai apsirengęs, rimtu veidu, nes rytoj ketina pirštis.
    
Tačiau bažnyčioje,— man tai labai malonu pripažinti,— visi laikosi prideramai, ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, dabitų ir rimtų žmonių veiduose matyti iškilmingas graudulys; neabejoji jų maldų nuoširdumu ir iš bažnyčios išsineši malonų įspūdį, nedrįsdamas nė pagalvoti, kad ši­tie žmonės, taip nuoširdžiai ir karštai nusilenkę dievui, galėtų vėl taip pat lengvai pasiduoti pasaulio tuštybėms.
    
Bet greitai įsitikini, kad viena su kitu labai gražiai derinama ir, kas nuostabiausia, kad senyvi žmonės, jau atbukusio proto ir nerangaus kū­no, tokie pat lengvabūdžiai kaip kiti jauni, miklesni ir sąmojingesni.
    
Deja! Ir tie, ir anie panašūs vieni į kitus ir į vaikus, nes niekad kuo nors rimtu ir estetišku nesidomėjo ir nenori domėtis, nes gyvenimo džiaugsmo nemato niekur daugiau, tik materialume, ir dar primityvia­me... Tiesa, dar yra polėkiai, kylantieji iš vadinamosios geros širdies, bet kodėl tie polėkiai nesužadina pastovesnių emocijų, nesukelia stipres­nių įsitikinimų?

Pokylis gamtoje (I, p. 73—79)

     Šiandien namų savininkai, pas kuriuos buvau apsigyvenęs, ponai mar­šalkos Jagm..., iškėlė Druskininkų visuomenei renginį, į kurį ir aš ga­vau kvietimą. Svečiai susirinko erdvioje ponų Jag... namų salėje ir daugeliu vežimų nuvažiavo prie Nemuno, iš kur mus valtys, papuoštos vėliavėlėmis, perkėlinėjo į lenkų krantą, į nuostabią vietą, kur įteka į Nemuną nedidelis upelis ir kur plynojo žydintis dirvonėlis, lyg amfi­teatras apsuptas puikaus miško. Čia degė laužas, ant pievos buvo pa­tiesti kilimai, pastatyti stalai, išskleistos palapinės, o miške pasislėpę val­tornistai atplaukiančias valtis sveikino linksmais fanfarų garsais.
    
Susirinko apie aštuoniasdešimt žmonių, kaip sakoma, Druskininkų aukštuomenė: vyresnieji vaikščiojo ir šnekučiavosi, jaunesnieji žaidė ne­kaltus žaidimus. Visur veidus giedrino netriukšmingas, bet nuoširdus linksmumas, o man buvo labai malonu žinoti, kad Lietuvoje gražioji ly­tis, tokia pat daili kaip ir pas mus Varšuvoje, moka linksmintis susibūrusi, lyg būtų viena šeima nuo mažens, ir draugiškai sutiko lenką, tyčia atvykusį susipažinti su lietuviais. Čia atnaujinau pažintį su Varšuvoje pažinota kunigaikštiene Og... ir su jos dukromis, iš kurių viena per tą laiką ištekėjo už grafo Krasi..., o kita po kelių dienų turėjo susižadėti su jo broliu. Užmezgiau daugybę naujų pažinčių, būtent, su keliais jau­nais dvarininkais ir kartu valdininkais, kurie stropiai lavinasi ir galėjo man paaiškinti daug dalykų iš lietuvių gyvenimo — ir smulkių, ir svar­besnių. Kalbėjomės apie viską, ką tiktai matėme,— apie Nemuno krantų grožį, apie vargšus sielininkus, plukdančius medžius ir grūdus iš tolimų Minsko apylinkių net iki Baltijos, per tą ilgą kelionę tiek mažai tepel­nančius, apiplyšusius, sunkiai dirbančius. Širdis plyšo žiūrint į tuos varg­šus, pasmerktus daugiausia per dešimt metų padėti visą sveikatą, ku­rios turėtų užtekti visam gyvenimui. Nuoširdžiai gailėjomės tų nelaimin­gų bernų, nešančių baisų gyvenimo jungą, ir visi pavydėjo Lenkijai Andriaus Zamoiskio, kuris su garo laivais Vysloje viską iš pagrindų pa­keitė, pagyvino prekybą ir, duodamas daugeliui žmonių uždirbti, tiek daug padarė krašto gerovei ir keleivių patogumui.
    
Ir Lietuvoje atsirado magnatų, norinčių sekti šlovingo grafo Andriaus pėdomis ir galvojančių apie garinę Nemuno laivybą. Grafas Tyzenhauzas nuoširdžiai imasi to kilnaus darbo; deja, visur sutinka didelių kliūčių, ku­rių nugalėti nesiryžta, nes reikėtų rizikuoti dalimi savo didžiulių kapita­lų; tad, prieš pradėdamas veikti, nori bendrovės ir ieško akcininkų, ne­bijančių kartu rizikuoti.
    
Nemunas sraunus ir laivybai tinkamos vagos gilumu nelabai panašus į išsiliejusią Vyslą. Kai kur jo dugne, matyt, yra didžiulių akmenų, ku­rių pašalinimas — svarbiausia garlaivių saugumo sąlyga. Gal ir taip, bet su dabartine technika, su paraku ir laivais žemkasėmis nesunku tas kliū­tis sutvarkyti. Antra vertus, Nemune būtų patogumų, kurių nėra Vys­loje: niekada jis nenusenka kaip mūsų Vysla taip, kad galima perbristi nesušlapus kelių.
    
Projektuojamieji geležinkeliai, kurie palengvins susisiekimą tarp Ru­sijos, Lenkijos ir Vakarų Europos, taip pat stabdo grafo Tyzenhauzo su­manymus — grafas žino, kad tada visa didžioji grūdų prekyba eis geležinkeliais, o Nemunui liks tik prekyba medžiais, kuri neatlygins įdėtų išlaidų. Todėl ir nematyti, kad tų vargšų žmonių, iš tiesų junge dirban­čiu ir junge žūstančių, buitis greitai pasitaisys. <...>
    
Vakare grįžome į Druskininkus, kokius du varstus plaukėme per Ne­muną įstrižai prieš vandenį. Mūsų valtyje buvo jauna ištekėjusi pono Toloč... sesuo, kunigaikštytės Og... ir Četv..., panelės Jag..., panelės Stemp..., panelė Liach ir pono Liach jauna žmona iš Kuršo, tikrai feno­menali poliglotė — per metus tobulai išmoko kalbėti lenkiškai, o viso­mis Europos kalbomis kalba kaip gimtąja. Tokio gražaus jaunų, dailių moterų susibūrimo mūsų senasis Nemunas niekada nebuvo matęs, ir to­dėl jo mėlynos bangos dėkingai teškeno į mūsų valtį.
    
Grįžę į Druskininkus, visi kartu buvome pakviesti į ponų Jag... na­mus, ir čia šokiai, žaidimai, vaišės, pokalbiai truko iki vėlyvos nakties. Labai gerai mokama linksmintis Druskininkuose.

Kelionė į Trakus (I, p. 92—106)

     Atsisveikinti visados sunku, net kelias dienas praleidus tarp nuošir­džių žmonių. Tai patyriau tą dieną, kai iš pat ryto ėmiau atsisveikinti su draugais, tiek padėjusiais man žygio į Lietuvą pradžioje. Panelė Pšeci..., talentais ir charakteriu pagarsėjusi asmenybė, apdovanojo mane rekomendaciniais laiškais, kurie vėliau man atvėrė vartus į garbingąją Žemaitiją; daktaras Pileckis, visuomet iki paskutinės akimirkos nuošir­dus ir įžvalgus, pasirūpino, kad mes nebadautume iki pat Vilniaus; visi kiti irgi padėjo mums kuo galėdami.
    
Jau keliaujame kupini dėkingumo Druskininkams ir žinodami, kad mintimis dar ne kartą į juos grįšime.
    
Vos slenka sunkus vežimas per niūrius smėlynus ir krūmokšnius, per aukštas kalvas, iš kurių viršūnės nepastebime nei bažnyčios bokšto, nei namų, nei žmonių, nei gyvulių — aplinkui vien eglynai ir beržynai. Štai tikrieji Lietuvos vaizdai! Tiktai senasis Nemunas, lyg koks vaiduoklis kada ne kada pasirodantis kairėje, primena, kad esame šalyje, kurioje kadaise vyko nuožmios kovos dėl tų pačių, dabar tokių nepatrauklių vietų.
    
Ieškojau linksmybės Veselavos karčemoje - pirmame kaime vyks­tant iš Druskininkų į Merkinę, bet neradau, nes ten buvo kelios dešim­tys valstiečių, vežančių grūdus. Čionykščio valstiečio išvaizda visai ki­tokia, jo kalba tiek panaši į lenkų, kiek vokiečių į prancūzų. O apsiren­gimas? Dieve pasigailėk, tokio skurdaus ir prasto apdaro drabužiais ne­galima vadinti.
    
Uciekos kaimas ant aukšto kalno, į kurį nelengva įkopti. Uciekoje taip pat neradau paguodos, bet nuo kalno viršūnės mačiau, kas likę iš tų milžiniškų girių, kuriose kitados, dar prieš šimtą metų, gyveno lokiai, stumbrai, briedžiai, elniai ir lūšys.
    
Nuo čia kelias jau kietesnis, ne toks nuobodus, kraštovaizdis pamažu įvairėja. Sustojame prie dviejų upių santakos. Čia Merkys įteka j Ne­muną, o kampe tarp jų stovi medžioklių ir Vladislovo IV mirties išgar­sinta Merkinė, skurdus miestelis, kurio raudoni ir balti mūrai, bokštelis, griuvėsiai ir istorinės kalvos vos primena geresnes dienas.
    
Keltu reikia persikelti per Merkį, o vėliau sunkiai kopti į akmenuo­tą kalvą. Jos viršuje dešinėje raudonuoja buvusieji jėzuitų mūrai, pa­versti kalėjimu ir muitine, toliau ant kalvos baltuoja mūrinė parapijos bažnyčia, kairėje - namukai, lūšnelės, griuvėsiai, priešais - turgus, ku­rio vidurį užima sena rotušė neseniai išbaltintu bokšteliu; ir vėl namai, dominikonų vienuolyno griuvėsiai, iš kurių pasirodo būriai purvinų žy­dų, siūlančių mums savo šlykščias prekes. O, kad bent kokia karčema, o joje atskiras kambarėlis su popieriumi užlipintais langais, viena trum­pa ir siaura lova ir kanapa trimis kojomis. Po velnių! Čia reikia nakvoti, nes toliau tikriausiai bus dar prasčiau.
    
Bet neisiu gulti, kol nepamatysiu, kur numirė Lenkijos karalius, ku­riam tikras tėvas taip pavydėjo garbės, kad neleido tapti Rusijos mo­narchu ir savo valdžioje sujungti dviejų slaviškų valstybių, turėjusių pa­saulio laimei gražiai sugyventi, o ne įnirtingai kariauti.
    
Kampinis dviejų aukštų namas nuo turgaus pusės - čia, pasak pada­vimo, buvusi smuklė, kurioje Vladislovas mirė, persišaldęs medžioklėje ir gydydamasis medumi nuo mirtino čiaudulio.
    
Tai beveik sugriuvęs nedidelis namelis, tikriausiai niekada niekuo nuo kitų nesiskyręs; jame gyvena žydas, pardavinėjantis degutą, silkes, virves, galąstuvus, druską ir manufaktūros prekes.
   
    Netikiu, kad tokioje vietoje mirė Lenkijos karalius, kai šalia buvo jėzuitų vienuolynas. Tikriausiai koks spekuliantas, matydamas, kaip ne­rūpestingai mes žiūrime į istorijos prisiminimus, šį bjaurų būstą aptaisė tariamu istorinės įžymybės rūbu. Reikėtų tą šlykštynę sulyginti su žeme, idant neprimintų mums, kad kas praeities nemoka gerbti, tas maža ką sugebės nuveikti ir ateityje.
       Pro debesis sušvito mėnulis ir pažvelgė plačiai į žiląjį Nemuną ir linksmą Merkį, taip greitai skubantį atiduoti savo vandenis senajam Lie­tuvos upių tėvui. Ir vėl kitoje šviesoje išvydau kraštą, jo ateitį, savo paties ilgesį ir norus. O palaimingoji gamtos reiškinių įtaka! Jeigu jūs negydytumėte žmonių padarytų žaizdų, koks būtų mūsų gyvenimas? Gal virstų nesibaigiančiais dūsavimais ir prakeikimo ašaromis, girtuokliavimo sukeltų laukinių šėlimu arba malonių jausmų virpuliu.
      Keliuosi anksti, apsirengiu, išeinu ir randu savo Feliksą Kiršmanskį besikalbantį su kažkokiu juodbruviu dailininko išvaizdos vyru. Pastebė­jęs mane ir mano tarnui linktelėjus, jis prieina artyn, įbeda žvitrias akis į mano veidą ir pareiškia, kad jau keleri metai karštai trokštąs su mani­mi susipažinti.
     Tai buvo ponas Ostrovskis, Vilniaus skulptorius, kaip tik su savo kū­riniais važiuojantis į Druskininkus. Tam savamoksliui, neabejotinai ta­lentingam dailininkui turime būti dėkingi, kad pas mus, Lenkijoje, žino­mi Lietuvos įžymiųjų literatų portretai, būtent, Chodzkos, Odineco, Tiš­kevičiaus, Sirokomlės, Balinskio, Malinovskio ir kitų.
     Su ponu Ostrovskiu susipažinome geriau. Jis mums pasakojo įdomią savo audringo gyvenimo epopėją ir kaip, būdamas vargingu padieniu darbininku Kuršo uoste, vėliau keliaujančiu dainininku, tapo skulptoriu­mi— to pasiekęs, kad padėjo žmonės, supratę jo talentą, pavyzdžiui, Sirokomlė, Tiškevičius, ir kad jautęs pritarimą, kurį lietuviai reiškia kokiais nors gabumais pasižymintiems tėvynainiams. Dabar sekasi ge­rai, nusipirkęs Vilniuje namus ir dirbąs.
     Abu drauge pasukome prie parapijos bažnyčios, stovinčios ant aukš­tos kalvos. Pastatas labai paprastas, su akmeninėmis sienų atramomis, be­veik be bokšto, be frontono, be visko, kas primintų čia esant dievo šven­tovę, 1386 m. Vladislovo Jogailos įsakymu perdirbtą iš pagonių šven­tyklos į katalikų bažnyčią. Iš lauko jokių gotiško stiliaus žymių, bet vi­duje skliautai įspūdingi, juos remia šeši pilioriai, sienose labai gražūs gotiški langai.
     Kaip tik buvo mišios. Atsisėdome ir įsmeigėme akis į didįjį altorių, papuoštą mergelės Marijos dangun žengimo paveikslu. Tą gražų, bet dabar netikusio restauravimo gerokai apgadintą paveikslą bažnyčiai pado­vanojo Zigmantas III. Tai tikriausiai dviejų įžymių meistrų - Ticiano ir Mikelandželo - garsiojo mokinio Tintorelio originalus darbas. <...>
     Vėl keliaujame toliau į Trakus, važiuojame per tvenkinių ir ežerų kraštą, kuris nuo Merkinės darosi vis gražesnis, derlingesnis, ne toks monotoniškas. Pasirodo geresnio gyvenimo vaizdų: geriau pastatytos so­diečių pirkios, nebe tokie prislėgti veidai, tiesa, dar nei linksmi, nei at­viri, bet jau su pasitikėjimo savimi žyme. Vandens telkimai prie Alovės, Ilgio, Nemunaičio, daugiausia apsupti miškų, atviri tiktai iš vienos pu­sės ir daro šio krašto vaizdą ypatingą, o savo drėgme padeda tarpti aug­menijai. Čia jau matyti ir šiek tiek vandens paukščių, valtys raižo lygias lyg veidrodis vandens platybes, kurios, užslinkus debesims, įgauna vis kitokią spalvą.
     Po pietų, apie trečią valandą, sustojome Dauguose, kaime prie nuo­stabaus bent dviejų kvadratinių mylių ežero. Karčemoje sėdėjo žydas. Rusijos valstybėje tai lyg ir negalima de jure, bet de facto taip būna, nes žydas, turintis kaime nors margą žemės, gali ja naudotis ir gyventi kar­čemoje lyg koks kampininkas. Toliau jau viskas pasidaro savaime: žy­das turi smuklę, prekiauja, sukčiauja ir pinigus ima — ir įstatymas nė kiek nepažeistas. Deja, reikia pasakyti, kad iš kaimo karčemos, kurią laiko žydas, didesnė nauda ir joje netgi pigiau ir lengviau visko galima gauti negu nakvynės namuose, kuriuose žydo nėra.
     Dauguose gavome už du auksinus milžinišką ką tik sugautą lydeką, o mano Feliksas taip ją sutaisė, kad geriau nė nenorėk.

 Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Jurginis J., Šidlauskas A. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.). Vilnius: Mokslas, 1988.

 

 

 

Atgal Į viršų