Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Amžininkai apie Druskininkus / Steponas Kolupaila (1892-1964)

Steponas Kolupaila (1892-1964)

 

 NEMUNAS

 Prakeikta riba.

<…>
    
Man toji vieta labai atmintina iš vienos labai rizikingos ekspedicijos uždraustu Nemuno ruožu, kuri pavyko tik iki šiai vietai: Varviškės nepa­siekiau. Kelionė buvo mano savo laiku aprašyta („Klaipėda“ lenkų nelaisvėje. Naujoji Romuva, 1931, 14 Nr., 332-335 pusl.); aktualesnes vietas čia pakartosiu.
    
1930 metų Rugpjūčio mėn. 23 d. atplaukęs su savo bendradarbiais mažu valdišku garlaiviu „Klaipėda“ hidrometrinių tyrinėjimų reikalais iki Merkinės, gavau mūsų pasienio sargybos vadovybės leidimą pamėginti plaukti uždraustu Nemuno ruožu. Pernakvojom ties Uciechos dvareliu ir anksti rytą „išstartavom“ į rizikingą kelionę; mus visą laiką lydėjo 1 - 2 sargybiniai savo ruožų ribose. Toje vietoje, kur prasideda administracinė linija dešiniajame Nemuno krante, garlaivis sušvilpė, iškėlė baltą Susisieki­mo ministerijos vėliavą ir... pirmą kartą Lietuvos istorijoje perkirto už­draustą ribą.
    
Mes visi buvom ant blikties; ūpas, suprantama, buvo pakeltas: plau­kėm nežinoma upe, be plano, be gairių, be tikro locmano, stengdamiesi glaustis prie savojo kranto. Lyg ekspedicija į džiungles, į negyvenamas dykumas, į neištirtą, pilną pavojų šalį.
     
Dėmesingai sekame tą pavojų. Dešinysis Nemuno krantas (mums iš kairės, nes plaukiame prieš srovę) - mišku apaugęs, aukštas; matėm porą palapinių, bet sargybos nepastebėjom.
     Po pusvalandžio pasiekėm lenkų kordoną. Čia mūsų pasirodymas su­kėlė pirmą sensaciją: skubiai rengėsi kareiviai, jaudinosi karininkas, obser­vavo pro žiūroną. Nuo tos vietos du sargybiniai pradėjo mus lydėti kran­tu, vijosi kiek galėdami. Kitur, pamatę mus, sargybiniai slėpėsi krūmuose ir sekė mus, paruošę šautuvus.
    
Po sustojimo Liškiavoje keliavom į Baltašiškes, ties Druskininkų ku­rortu. Nemunas čia staiga sukasi ir atskleidžia labai įdomų moderniško kurorto vaizdą. Mūsų atvažiavimas buvo labai įspūdingas. Lygiai aštuntą valandą Druskininkų parke pradėjo griežti orkestras; lyg tyčia mus sutikti. Seniai negirdėtas garlaivio švilpukas sujaudino kurortą. Parko takeliai, tiltas per Ratnyčią, estrada prie mineralinių versmių - prigužėjo žmonių. Mus sveikino, kažką šaukė; fotografas brido vandeniu, kad arčiau užfiksuotų pirmą gar­laivį ties Druskininkais. Bėgiojo kareiviai, jodinėjo per parko klombas kari­ninkai; mes nemanėm, kad esame to karininkų susirūpinimo priežastimi.
    
Trumpai sustoję Baltašiškėse, išplaukėm toliau. Dabar mus lydėjo krantu, be kelių pėsčių kareivių, dar 4 - 5 kavaleristai. Aukščiau Druski­ninkų sala skiria Nemuną į dvi šakas, abi sunkias susisiekimui. Šliauždami dugnu laimingai persikrapštėm per seklumą. Lenkai to nelaukė: mūsų pa­lydovai atėjo į salos galą ir ten paliko. Tik kavaleristai perplaukė vandenį ir vėl skubėjo greta laivo, dailiai šokinėdami per griovius ir tvoras. Kai Nemunas susiaurėjo ir mes plaukėm arčiau kranto, įžiūrėjom du karininku ir vieną moteriškę amazonę; kiek toliau jojo du seržantu. Girdėjom, kaip moteriškė juokėsi ir siūlė karininkams laižybų, kad jie nepagaus lietuvių...
    
Mūsų krantu mus taip pat lydėjo keliolika žmonių, ir jiems lietuviško laivo pasirodymas buvo nepaprasta sensacija.
     Ant aukšto mūsų kranto pamatėm Liepliūnų kaimą ir būrelį žmonių, išėjusių mus pasitiktų. Į krantą buvo atvaryta keliasdešimt karvių: mūsų ūkininkai turi pievas anapus Nemuno; lenkai neleidžia ten gyvulius palikti nakvoti, todėl mūsiškiai kiekvieną dieną varinėja gyvulius per Nemuną ir atgal.
    

Atgal Į viršų