Pirmasis reklaminis straipsnis apie gydymą Druskininkuose

 Galima sakyti, T. Narbuto pirmoji pažintis su Druskininkais buvo kartu ir atsitiktinė, ir lemtinga. 1813 m. jis pajuto nepakeliamus skausmus kojose. Vilniaus medikai nustatė nepagydomą raumenų paralyžių, todėl T. Narbutas susikonstravo susisiekimo priemonę – vežimaitį su ratukais. Turbūt gresiančio luošumo istorikas nebūtų išvengęs, jeigu ne jo kaimyno, neturtingo bajoro, pasakojimas apie gydomuosius Druskininkų vandenis. T. Narbutas, patikėjęs kaimynu, nutarė išmėginti šiuos gamtos stebuklus: „Taigi aš, dar naudodamasis paskutinėmis vasaros dienomis, 1814 metų rugpjūčio 28 dieną išvykau iš namų.<…> Šeimininkas, į kurio trobą kaime užėjau, buvo pavarde Sūrutis – labai paslaugus ir saikingas piniginiuose reikaluose žmogus. Jo troboje gavau kambarį, kurį nuo šeimininkų galo skyrė tik priemenė. Pats šeimininkas, pasikliaudamas žiniomis, gautomis iš tą reikalą išmanančių žmonių ir savo asmenine praktika, tapo mano patarėju ir gydytoju. Kiekvieną rytą jis man atnešdavo molinį ąsotėlį mineralinio vandens, kurį turėdavau išgerti, o vonioms naudojo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat, prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai“.Taip pasigydęs tris vasaras pas kaimo daktarus, Lietuvių tautos istorijos autorius visiškai pasveiko: „Numečiau ramentus ir jau be jų grįžau pas laimingus šeimynykščius – išgijęs luošys, toks sveikas, koks buvau jaunystėje, nors tuomet man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai amžiaus. Nuo to laiko iš Dievo malonės esu sveikas ir nevartoju jokių vaistų, tik kasdieninėse maldose dėkoju Aukščiausiajam, kad mūsų kraštą apdovanojo tokiais stebuklingai gydančiais Druskininkų vandenimis“.
     Ši istorija, aprašyta 1845 metų pirmajame „Druskininkų šaltinių undinės“ sąsiuvinyje, patvirtina jau kelis šimtmečius sklandančias legendas apie Druskininkų vandenis ir vietos gydytojus – „stebukladarius“ – Sūručius. 

      Reda Griškaitė. Druskininkų „Ondyna“. Kūrėjai ir statytojai. Metai. 1994 Nr.5, p.106-107.