Druskininkų istorijos apžvalga

 Druskininkai – piečiausias Lietuvos miestas, seniausias šalies kurortas, garsėjantis sūriais šaltiniais, švelniu ir šiltu mikroklimatu. Nuo druskingų versmių kildinamas ir vietovės pavadinimas.
     Nors rašytiniuose šaltiniuose Druskininkai pirmą kartą paminėti tik 1636 m., bet žmonių gyvenimo šioje vietoje pėdsakų aptikta net iš akmens amžiaus epochos. XIX a. šviesuomenė – Mineralinių vandenų kurorto statytojai bei entuziastai – tuomet į Druskininkus vyko kaip į tikrą „archeologijos karalystę“. Garsios iš šių vietų surinktos lietuvių istorijos tyrinėtojo T. Narbuto, Druskininkų gydytojų: K. Volfgango ir A. Renjė, pirmojo Mineralinių vandenų prižiūrėtojo K. von Šmito bei lenkų etnografo Z. Glogerio ir kitų archeologinių radinių kolekcijos.
     Iš XIX amžiaus pasiekė mus ir nuomonė, kad lietuvių kovų su Kryžiuočių ordinu metu Druskininkuose, dešiniajame Ratnyčėlės krante, prie pat Nemuno, stovėjo gynybinė pilis.
     XVIII a. Druskininkai tebuvo eilinis Lietuvos kaimas su 5 valstietiškomis sodybomis. Jis priklausė Pervalko seniūnijai, kurią sudarė 2 miesteliai: Pervalkas ir Ratnyčia, 16 kaimų (tarp jų ir Druskininkai) su 1 palivarku, 2 užusieniai (lauko gale esantys nedideli žemės lopinėliai), 3 (suprantama, ir Druskininkų) ežerai ir 3 užutekiai. Pervalko seniūniją, tai reiškia ir Druskininkų kaimą, XVIII a. valdė Oginskių giminė. Druskininkų kaimo šeimose gyveno suaugę tėvai su savo paaugusiais vaikais, taip pat su savo broliais, arba su brolėnais ir jų vaikais, svainiais bei su pagalbininkais: mergomis ir bernais, kurie, matyt, padėdavo apdirbti žemę, pagelbėdavo ūkyje. Populiariausias druskininkiečių vyriškas vardas buvo Kazimieras. Valstiečių pavardės tipiškai lietuviškos, dauguma pravardinės kilmės. Per visą XVIII a. Druskininkuose pastebime nepertraukiamą Sūručių ir Dailidžių giminių tąsą. Įdomu, kad XVIII a. pabaigoje Druskininkų kaime vyravo Sūručių giminė, kurių buvo net 3 šeimos, iš 6. Druskininkiečių kasdieninis gyvenimas per daug nesiskyrė nuo kitų valstiečių: jie privalėjo mokėti mokesčius, 3 dienas per savaitę atlikti lažą dvare, valdytojui teikti grybų virves, o valdytojas turėjo teisę juos siųsti 3 kartus per metus į Vilnių. Be žemdirbystės, kai kurie druskininkiečiai vertėsi bitininkyste. 1769 m. Laurynas Sūrutis turėjo 15 drevių, o Stanislovas Dailidė tik 2, tačiau to, matyt, pakako, kad aprūpintų medumi likusius kaimynus. Apskritai druskininkiečiai buvo gana pajėgūs valstiečiai. Šio kaimo valstiečiai įvardijami kaip bajorai, tačiau tai nereiškia, kad jie priklausė kilmingųjų luomui. Šis pavadinimas tuo metu įvardijo viršutinį valstietijos sluoksnį: jie buvo ne privataus dvaro valstiečiai, o priklausė valdovo dvarui ir jų išnaudojimas nebuvo toks didelis. XVIII a. pabaigoje Druskininkuose atsirado karčemėlė, kur gyventojai galėdavo liūdnai arba linksmai praleisti laiką. Iki tol druskininkiečiams artimiausios karčemos buvo tik Pervalke ir Ratnyčioje. Išpažinties ir poteriauti jie vykdavo į Ratnyčios bažnyčią, pastatytą dar 1650 m. Tokia druskininkiečių komunikacinė erdvė, prasidėjusi nuo gretimų kaimų ir Ratnyčios ar Pervalko miestelių, nusitęsdavo iki Vilniaus miesto. Tai galėjo stipriai įtakoti druskininkiečių pasaulėžiūrą ir savimonę.
     XVIII a. garsus pasakojimais apie liaudies daktarus Sūručius ir gydymo tikslais jų naudotas stebuklingas Druskininkų versmes. Vietiniai kaimiečiai pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgydavo žaizdotos kojos ir kad gyvuliai, gėrę šios pelkės vandenį, gražėjo ir riebėjo.

Kai 1772 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybė prarado druskų kasyklas Lenkijoje, sūriais Druskininkų šaltiniais susidomėjo ir Valdovo rūmai. Druska – svarbus kasdieninis produktas: ji buvo ir iki šiol vartojama greitai gendantiems maisto produktams konservuoti bei maistui paskaninti. Ekonominiu atžvilgiu druska Lietuvoje buvo svarbi importo prekė, nes vietinės šalis neturėjo. Dar nuo viduramžių lietuviai druską pirko iš Rygos, Rusijos, Lenkijos. Ieškodamas pakaitalo tam, kas prarasta, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis įsakė ištirti visus šalies teritorijoje esančius sūrius vandenis. Deja, ištyrus šaltinius, buvo nuspręsta, kad jie netinkami valgomajai druskai gaminti, bet yra labai panašios cheminės sudėties į jau žinomus Europos mineralinius vandenis, naudojamus gydymui. 1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine posėdžiavusio Seimo nariai. Jų paskatintas vietovę aplankė šalies valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.
     1795 m., sužlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, Druskininkai atiteko carinei Rusijos imperijai. Kol Europą draskė suirutės ir karai, Druskininkams neskirtas reikšmingesnis valstybės dėmesys, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo XIX šimtmečio pradžios. Druskininkuose jau tuo metu lankydavosi ligoniai, kankinami įvairių negalavimų. Jie patirdavo daugelį nepatogumų, gydymo laikotarpiui apsistodami valstiečių trobose. Su savimi reikėdavo atsivežti daugybę įvairiausių rakandų, netgi pačias vonias gydomosioms vandenų procedūroms. Be to, dėl besisunkiančio iš visų pusių balų purvo buvo sunku prieiti prie pačių šaltinių. Tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo atliktų ir 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pagrindinis Druskininkų mineralinių vandenų kurorto organizatoriaus ir formuotojo vaidmuo atitenka Grigorijui Dopelmajeriui. Jis tiesiogiai užsiėmė ir kurorto įrengimu. 1837 m. jam vadovaujant buvo sudarytas „Specialios įstaigos prie Mineralinių šaltinių įrengimo projektas“, kuris 1837 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas svarstyti Nikolajui I, o 1838 m. sausio 4 d. jo patvirtintas. Druskininkų mineralinių vandenų plėtojimui ir statyboms Kredito bankas 26 metams skyrė 25 000 rublių sidabru dydžio paskolą. Per keletą metų buvo nusausinta „mineralinio slėnio“ pelkėta dirva, šaltiniai nukreipti į medinių rentinių talpyklas, pastatytos vonių maudyklės, mineralinio vandens statiniai, balaganai nevedusiems ir namai šeimoms, šaltinių sargybinio būdelė, įrengtas keltas per Nemuną ir kt. 1839 m. iš Druskininkų į Gardiną du kartus per savaitę kursavo diližanas, perveždavęs keleivius, korespondenciją ir siuntinius. Kadangi kelias šia kryptimi buvo smėlėtas, kelionė trukdavo 8 valandas. Bet jau nuo 1862 m., nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, kelias nuo Gardino iki Druskininkų sutrumpėjo daugiau nei dvigubai, o XIX a. pabaigoje kasdien šia kryptimi Nemunu kursavo ir garlaivis. 1841 m. įsteigta Druskininkų gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis 1844 m. Gardine pradėtas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“. Gydytojo J. Pileckio iniciatyva buvo atidaryti gailestingumo namai, neturtingų žydų ligoninė, vaikų prieglauda. 1853 m. pradėjo veikti Gardino pašto kontoros Druskininkų skyrius. Vėlesniais metais atsidarė: kepykla, skerdykla, ledainė, parduotuvės, konditerija, traktieriai, maniežas. 1860 m. pradėjo veikti Gardino apskrities ligoninės skyrius. Pastatytas koncertams, susirinkimams ir spektakliams taip vadinamas «вокзал» (Vauxhall, Kurhauzas, Kurzalas). Koncertinio sezono metu Druskininkuose pagal kontraktą gastroliuodavo Vilniaus muzikinio teatro orkestras, Vilniaus dramos kompanija, vadovaujama Novakovskio. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų, ir ne vien sūriais šaltiniais, bet kaip ir nestokojanti pramogų vieta. Čia vykdavo koncertai, spektakliai, šokiai; poilsiautojai žaisdavo tenisą ir kroketą; gydėsi ir poilsiavo šalies šviesuomenė: literatai – J. I. Kraševskis, E. Ožeškova, J. Čečiota, V. Syrokomlė, kompozitorius S. Moniuška, dailininkas N. Orda, mineralogas T. Zanas ir kt. Tų laikų Druskininkai pasauliui išaugino du genijus: dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį ir skulptorių Ž. Lipšicą.

Tačiau XIX a. Druskininkai patyrė ir skaudžių sukrėtimų: dažni potvyniai nuniokodavo mineralinius šaltinius ir statinius, keletą kartų degė Gydyklos ir kiti kurorto pastatai. Druskininkų neaplenkė ir politiniai įvykiai. 1863–1864 m. sukilimas, apėmęs apie Druskininkus esančias gubernijų teritorijas, taip pat paliko pėdsakų Mineralinių vandenų gyvenime: nekilnojamąjį turtą galėjo įsigyti tik pravoslavai, laikinai nustojo veikti Nemuno perkėla, buvo sugriežtintas atvykimas į kurortą, netgi uždrausta viešose vietose kalbėti lietuviškai ir lenkiškai bei vilkėti gedulą reiškiančius juodos spalvos drabužius. Dėl to lankytojų srautas smarkiai sumažėjo, o visa tai žymiai paveikė miestelio biudžetą.
     1865 m., po įvykusių Druskininkų mineralinių vandenų pardavimo derybų, kurorto savininku tapo pulkininkas Konstantinas Štrandmanas. 1876 m. Druskininkų mineraliniai vandenys perėjo valstybės patarėjo Vladimiro Džuljanio nuosavybėn, o1882 m. Druskininkuose įsteigta akcinė bendrovė Druskininkų mineralinių vandenų draugija. Nuo to laiko prasidėjo naujas kurorto plėtros etapas. Suaktyvėjus miesto struktūrų gyvybingumui, Druskininkuose atidaryta biblioteka, fotografijos salonai, stomatologijos kabinetai, 1884 m. įsteigta Savanoriškoji gaisrininkų draugija. 1896 m. Gardino gubernijos valdybos Gydymo skyrius išdavė leidimą pardavinėti Druskininkų provizoriaus S. Milicerio sukurtą pušų ekstraktą vonioms, kurio sudėtis buvo aprobuota 1898 m. Sankt Peterburge vykusioje Gydymo ir higienos parodoje. 1907 m. Druskininkuose atidaryta laboratorija pušų eteriniam aliejui, pušų aromatiniam balzamui, ajerų aliejui gaminti. Šiuos produktus sėkmingai naudojo įvairioms gydymo procedūroms atlikti. 1870 m. Druskininkuose pradėti kumyso gamybos bandymai, o jau 1897 m. Paryžiuje vykusioje parodoje Druskininkų kumyso receptūra įvertinta aukso medaliu.
     Nuo 1875 m. buvo atliekami meteorologiniai stebėjimai. 1878 m. kaip Gydyklų filialas įsteigtas Gydomosios fizkultūros skyrius. 1899 m. vasarą įrengtos kaskados – maudyklės Ratnyčios upės žiotyse. Šalia buvo nutiesti ir pasivaikščiojimo takai. 1894 m. pradėjo veikti iki šiol išlikusi 150 vietų Gydykla.
     1910 m. Druskininkuose veikė viešbučiai: „Europa“, „Kurorto“; pensionatai: „Zacyšje“, „Bristol“; restoranas-pensionatas, pieno ferma, malūnas, gaisrininkų gurguolė, miesto valdyba, pašto-telegrafo skyriaus vartotojų draugija ir kt.
     Audringas mokslo-technikos progresas palietė ir kurortą. 1909 m. buvo pasirašyta sutartis su Gardino pašto-telegrafo skyriumi ir Varšuvos elektros įrenginių bendrove dėl telefono tinklo įsteigimo ir realizacijos projekto, kurioje buvo teigiama: „Dėl Gardino telefono tinklo vystymo ir Druskininkų kurorto atvykėlių patogumui projektuojama sujungti telefono linija Gardiną ir Druskininkus bei įrengti centrinę stotį pačiuose Druskininkuose“. Vėliau buvo suprojektuotas ir nuvestas telefoninis ryšys tarp Druskininkų ir Ratnyčios. Po trejų metų buvo sudaryta koncesinė sutartis tarp Gardino pašto-telegrafo apygardos ir Balstogės elektros tinklų dėl elektros apšvietimo įvedimo Druskininkuose.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurortas pasiekė savo apogėjų. Dar niekada savo gyvavimo istorijoje jis nebuvo taip gausiai lankomas. 1913 m. čia jau gydėsi 18 600 (9 % visų Rusijos kurortuose gydytų ligonių) žmonių. Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, Druskininkų kurorte gyveno 2825 žmonės, gatvės negrįstos, „daug daržų ir laisvų plotų“, 3 medinės bažnyčios, paštas ir telegrafas, vaistinė, per Ratnyčėlę buvo 8 m pločio ir 20 m ilgio tiltas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Druskininkai tapo karo veiksmų arena.
     1915 m. vasario 21 d. besitraukianti nuo vokiečių Rusijos kariuomenė susprogdino tiltą per Nemuną. Tačiau, matyt, paskubėta, nes, frontui sustojus, 1915 m. kovo 5 d. duotas nurodymas tiltą atstatyti: parengtą projektą įgyvendinti pavesta inžinieriui Jakovenkai, tam reikalui skirta 10 000 rublių. Iki 1915 m. balandžio 24 d. tiltas buvo atstatytas.
     Priartėjusi prie miestelio, vokiečių kariuomenė apšaudė jį iš artilerijos. „Apie pusė miestelio buvo sugriauta; smarkiai nukentėjo ir aplinkiniai kaimai“, „sudeginta nemažai miško, sugadinti šaltiniai“. Druskininkai išbuvo vokiečių valdžioje iki karo pabaigos. Miestelio ir kurorto architektūra gerokai suprastėjo, nes sudegė kai kurie reikšmingi pastatai, tarp jų Kurhauzas, kelios vilos. 
     Vokiečių okupacijos metais kurorto galimybės nebuvo išnaudotos. Jame gydėsi ir ilsėjosi beveik išimtinai kariškiai. Žydų prekyba sunyko. Sudegusios vilos nebuvo atstatomos, kai kurios tik paremontuotos. Kadangi kurorto savininkai neturėjo lėšų, tai ir Gydyklos nebuvo tvarkomos. 1919 m. Druskininkuose tebuvo 1284 nuolatiniai gyventojai, t. y. mažesnė pusė 1909 m. gyvenusių žmonių.
     Paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus kovoms su lenkais ir bolševikais, lietuvių daliniai 1920 m. liepos 18 d. buvo užėmę Druskininkus, bet rugsėjo 23 d., patyrę nuostolių kautynėse ties Kapčiamiesčiu, Lenkijos kariuomenės buvo išstumti: nuo spalio vidurio miestelis priklausė okupuoto Vilniaus krašto Gardino apskričiai. Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija Druskininkuose ėjo Nemuno viduriu, skirdama pusiau Meilės salą. Prasidėjo naujas Druskininkų, kaip Lenkijos kurorto, etapas. Druskininkai perėjo akcinės bendrovės nuosavybėn. Be­veik visiškai karo sugriauti Druskininkai merdėjo. Po ilgų pasiruošimo darbų 1923 m. pavasarį oficialiai buvo atidarytas kurortinis sezonas. Tada kurorte buvo tik 700 nuomai skirtų kambarių.
     1924 m. pradėjo veikti pirmoji vaikų sveikatingumo ir poilsio stovykla. Jos įkūrėjas – Vilniaus vaikų ligų klinikų prof. V. Jasinskis. 1926 m. gydytojų iniciatyva vėl buvo atnaujintas Medicinos draugijos darbas, pavasarį gatvės pradėtos tiesti ir grįsti akmenimis. 1928 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės, įsteigtas magistratas. Tais pačiais metais Druskininkų miesto taryba, norėdama įamžinti Žečpospolitos nepriklausomybės dešimtmetį, maršalui J. Pilsudskiui suteikė Druskininkų miesto Garbės piliečio vardą. 1929 m. savo veiklą pradėjo Kurorto komisija, kurios tikslas sudaryti komfortines sąlygas į kurortą atvykstantiems poilsiautojams. Kurorto komisija buvo atsakinga už miestelio estetinį vaizdą ir sanitarinę būklę. Jos vykdomuoju organu buvo Druskininkų bičiulių draugija. Draugija valdė: Nemuno upės paplūdimį, kurorto lošimo namus (kazino „Katry“ viloje), skaityklą (ten pat), valčių stotis prie Druskonio, Ilgio, Lato ežerų, orkestrą parke ir paplūdimyje, organizavo ekskursijas ir žygius į Druskininkų apylinkes.
     Kurorto populiarizacijos tikslais 1929 m. Druskinin­kų bičiulių draugijos ir miesto magistrato jėgomis vėl buvo atnaujintas žurnalo „Druskininkų šaltinių undinė“ leidimas. Iš viso atnaujinto žurnalo išėjo 23 numeriai. Kurortu susidomėjo Lenkijos vyriausybė, nes Druskininkų savininkas – akcinė bendrovė – ne­sugebėjo ir negalėjo tenkinti augančių kurorto porei­kių. Tais pačiais metais sušaukiama konferencija „Druskininkų ateities klausimai“, kuriai pirmininkavo J. Pilsudskis. 1930 m. kurortas perėjo valstybės nuosavybėn. 1930 m. Druskininkuose nutiestas 1,5 km ilgio vandentiekis. 1931 m. pagal Stefano Šilerio projektą baigta statyti mūrinė neogotikinė Druskininkų bažnyčia (statybų pradžia 1912 m.).
1932 m. Gydyklų patalpose įsikūrė dirbtuvė, kuri iš pušų spyglių gamino ekstraktą ir tabletes „Druskol“ su natūraliu pušų aliejumi. Labai svarbus kurorto gyvenime įvykis buvo 1934 m. rugsėjo 4 d. gele­žinkelio atšakos Pariečė–Druskininkai atidarymas. Geležinkelio stotelės tarp Pariečės ir Druskininkų buvo pavadintos J. Pilsudskio dukterų vardais: Undine ir Jagodka. Žymiai pagerėjo galimybės pasiekti kurortą. 1937 m. minimas Druskininkų kurorto 100–tųjų metų jubiliejus. Žymiausi kurorto mineralinio vandens šaltiniai pavadinti Birutės, Undinės, Aušros, Maršalo, o pats giliausias (320 m) – Vytauto vardu. Tais pačiais metais pradėtas leisti lenkų kalba laikraštis „Druskininkų balsas“.

1929–1939 m. buvo itin puoselėjama kurorto aplinka: skelbiami gražiausiojo gėlyno konkursai, ypač prižiūrimas Gydyklų parkas, kuris tais laikais garsėjo rozariumu, žmonių pramintu „tūkstančio rožių parku“. Vasarą visą sezoną parke veikė orkestras, atvažiuodavęs iš Gar­dino ar Balstogės. Grodavo 2 kartus per dieną: ryte ir vakare. Įėjimas buvo mokamas, programos metu neleis­davo girtų, prastai apsirengusių ir su šunimis. Orkestras atlikdavo įvairių kompozitorių kūrinius. Užmokėjus muzikuodavo pagal specialų užsakymą. Gatvėse, Nemuno pakrantėje vasarą savo paslaugas siūlė fotografai, suvenyrais prekiavo Lenkijos meistrai, atvykėlių pramogai pasirodymus rengė barzdota moteris, vilos „Linksma“ sienomis laipiojo žmogus – voras. Sezono uždarymo metu vykdavo: „Gražiausių akių“, „Gražiausiai įdegusios poilsiautojos ar poilsiautojo“, – konkursai, „Grožio karalienės“ rinkimai. Neaplenkdavo Druskininkų ir Lenkijos įžymybės: teatro režisierius J. Osterva, kino bei teatro žvaigždė Ordonka ir kt.
     „Lenkiškųjų“ Druskininkų periodo klestėjimui ir atgimimui ypač reikšminga buvo jaunos gydytojos Eugenijos Levickos (1896–1931) veikla. 1924 m. vasarą E. Levicka, dar studentė, Druskininkuose dirbo sezonine kurorto gydytoja. 1924–1931 metais gydytoja E. Levicka Druskininkuose parodė visą savo energiją. Pagal švedišką Lingų ir danų fiziologo prof. Linnhardto sistemas įsteigė čia naujovišką saulės, oro ir mankštos procedūrų gydyklą: kūrė gydomąją mankštos bazę ir sudarė gydomosios kūno kultūros metodikas. Sportavo pati, skatino tuo pavyzdžiu sekti ir pacientus. Įrengė baseiną, tinklinio, rankinio, krepšinio aikšteles, teniso kortus, bėgimo takelius, vietas gimnastikai. Šį gydymą judesiu, saule ir oru populiariai galima būtų įvardyti kaip sveikos gyvensenos, gydymo be vaistų propagavimą. Tais laikais tai buvo tiesiog revoliuciniai, tolygūs kaltinimui amoralumu, metodai. Ir greičiausiai dėl to, kad tai buvo labai nauja, labai neįprasta. „Mados kaita po didžiojo karo vertė dirbti kiekvieną raumenėlį, kiek­vieną kaulelį, kiekvieną moters odos lopinėlį, […] peiliu be ašmenų nu­pjaudama riebalų sluoksnius, taip rūpestingai puoselėtus XIX a. Anksčiau moteris a la mode turėjo būti gana apkūni, ir, tiesiai šnekant, jai buvo skirta gulėti ir valgyti. Dabar judrus gyvenimas, sportas, masažas ir t. t. privertė atsisakyti šimtmečius augintų riebalų…“ Kaip ir aktyvi gyvensena, taip ir deginimasis saulėje tik pradėjo įsitvirtinti kasdienybėje. „1923 m. „Vogue“ žurnale jau buvo pradėtos propaguoti „saulės lempos“. Pirmą kartą civilizacijos istorijoje įdegusi moteris pripažinta esanti graži. Pagal vieną versiją įdegimas tapo madingas 1922 m. <…> legendinės Chanel dėka. Pasakojama, kad po ilgalaikės kelionės savo draugo Vestminsterio hercogo jachta gaivi ir įdegusi ji pasirodė Kanuose, ir įdegusi oda tuoj pat tapo madinga. Arčiau tiesos, matyt, yra hipotezė, kad įdegusi oda palaipsniui prigijo buityje kartu su vis intensyvesniu sporto kultivavimu“. Tenka pripažinti, kad šios dvi mados istorijos detalės piešia tuometinių Druskininkų, kaip be galo modernaus kurorto, žengiančio su visomis pasaulinėmis naujovėmis koja kojon, vaizdą. E. Levickos vadovaujamame Gydymo saule, oru ir judėjimu parke-Soliariume veikė vyrų, moterų, o vėliau – ir vaikų sektoriai. 1924–1937 m. Parko nuotraukose įamžintos moterys, atvirame ore gimnastikuojančios nuogos arba menkai apsirengusios, bei klubo raiščius dėvintys sportuojantys vyrai ir vaikai. Aišku, visa tai vyko atskiruose sektoriuose, apsaugotuose nuo pašalinių akių. Kiekviename skyriuje dirbo gydytojas ir gydomosios kūno kultūros instruktoriai, vadovavę grupėms ir individualioms pratyboms.
Po tragiškos E. Levickos mirties Parkas pavadintas jos vardu. 1937 m. kurorto sezono mėnesiais čia būdavo iki 2000 asmenų.
     Tarpukariu Druskininkuose ypač išpopuliarėjo irklavimas, slidinėjimas, iškylos gamtoje, buvo įrengti paplūdimiai. Labai populiarus Meilės salos pliažas, kurį su Druskininkų krantu jungė kasmet vasaromis pastatomas pėsčiųjų tiltas su pakeliama dalimi garlaiviams praplaukti. Įėjimas į paplūdimį buvo mokamas, į jį poilsiautojų patogumui kursavo garlaivis „Smigly“. 
     1937 m. triukšmingai atšventę kurorto įsteigimo 100–tąsias metines, Druskininkai vėl pradėjo smukti, ma­tyt, dėl susidariusios Antrojo pasaulinio karo grėsmės.
     Po 1939 m. nesėkmingo karo su nacių Vokietija Lenkijos rytinę dalį su Vilniaus kraštu užėmė Raudonoji Armija. Tarybinė kariuomenė į Druskininkus įžengė 1939 m. rugsėjį. Miestas buvo priskirtas Baltarusijos TSR Gardino srities Pariečės rajonui, tačiau Lietuvai su Vilniaus kraštu „grąžintas“, kai 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva buvo okupuota Tarybų Sąjungos, ir tik „po to, kai buvo išplėštas“: iš turtingų vilų į Rusiją ir Baltarusiją buvo išvežti brangūs baldai, indai, radijo aparatai, lovos skalbiniai ir pan., iš gydymo įstaigų – lovos, stalai, medicinos inventorius. Druskininkų gydyklų slenkstį peržengė darbo liaudis. 1940 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis, Druskininkuose veikė: sanatorija Nr. 1 , sanatorija Nr. 2, kurorto valdybos „Druskininkai“ poliklinika, sanatorija „Narkomzdrav“. Miestelyje įsteigta pirmoji respublikoje pionierių stovykla, buvo švenčiamos jau kitos, tarybų valdžios, šventės: Gegužės 1-oji, Spalio Socialistinės Revoliucijos metinės. Tada kurorte trūko kvalifikuotų kadrų, buvo daug netvarkos, kurorto finansinė būklė buvo tiesiog kritiška. Bet karas nutraukė tarybinio kurorto kūrimą. Tiek tais metais, tiek ir nacių okupacijos laikotarpiu dėl nepalankių sąlygų kurortas buvo mažai gyvybingas. Negana to, jame atsirado įtampa, kurią sukėlė represijos. Dar 1940 m. Druskininkams priklausant Baltarusijai, buvo suimta ir į Tarybų Sąjungos gilumą ištremta nemažai žmonių, o 1941 m. birželio viduryje – 250 turtingesnių žydų ir lenkų šeimų.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, o 23 d. – Birželio sukilimui, mieste susikūrė partizanų būrys, o sudarius krašte lietuvių administraciją – ir lietuvių policija. Vermachto daliniai Druskininkus užėmė 1941 m. birželio 23 d. Tuo metu sudegė 6 sodybos; pirmosiomis dienomis vokiečių kareiviai išplėšė parduotuves, paėmė restorano ir „Maisto“ bazės atsargas. 1941 m. liepos 12 d. buvo panaikinta lietuvių administracija ir įsteigta komendantūra; liepos 16 d. nuginkluota lietuvių policija. 1941 m. vokiečiai suformavo Ostlando provinciją, Druskininkus prijungė prie Rytprūsių (Ostprussen): buvo įvesti pinigai – reichsmarkė, įsteigta vokiečių ligoninė-kurortas tapo sužeistų vermachto karių gydymo ir poilsio vieta. Tik įkėlę kojas į kurortą, vokiečiai ėmėsi ir miestelio pavadinimo. Iš dviejų siūlomų variantų: Memeltalbad (Nemuno slėnio maudyklės) ar Salznicken (salz – vok. druska), – buvo pasirinktas pirmasis. Veikė ir keletas sanatorijų, taip pat pervadintos naujais vokiškais vardais, pavyzdžiui: „Kuckucknest“ ( „Gegutės lizdas“ – taip vadinosi vienas dabartinės „Draugystės“ sanatorijos pastatų), „Memel Blick“ (Nemuno vaizdas). Dabartinės „Pavasario“ parduotuvės vietoje buvo nedidelis aerodromas. 1941 m. rudenį mieste įsteigtas getas: į spygliuota viela aptvertą plotą buvo suvaryta apie 900 žydų; 1943 m. lapkričio 2 d. getas likviduotas, žydai išgabenti į Kolbasino koncentracijos stovyklą netoli Gardino. Taip buvo sunaikinta trečdalis Druskininkų gyventojų. Vokiečių okupacijos metu Gardino lietuvių komitetas įsteigė Druskininkuose lietuvišką mokyklą. 1944 m. liepos 14 d., po nedidelių kautynių, Druskininkus užėmė Raudonoji Armija. Pereinant frontui, kurortas didesnės žalos nepatyrė. Tai iš dalies liudija ir Raudonosios Armijos generalinio štabo 1944–1945 m. žemėlapyje užfiksuoto miesto plano schema ir joje pažymėti pastatai.
     Pirmaisiais pokario metais Druskininkų apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko rezistencinė kova. Valsčiaus centru tapusiame mieste 1945 m. pabaigoje susidarė šešiolikos stribų būrys, stovėjo NKVD kariuomenės 34 šaulių pulko kuopa. 1945 m., prasidėjus vasaros sezonui, pradėjo veikti Gydyklos. 1950 m., pertvarkius Lietuvos administracinę sistemą, įsteigtas Druskininkų rajonas, funkcionavęs iki 1955 m.
     1953 m. Druskininkams suteiktas respublikos pavaldumo miesto statutas. Nuo to laiko kurorto plėtojimo problemas sprendė miesto Vykdomasis komitetas. Nuo 1955 m. kurortas pradėjo veikti visus metus. Druskininkams tapus itin populiariu Tarybų Sąjungos kurortu, žymiai pagausėjo pacientų ir poilsiautojų (1961 m. jų jau buvo 42 000). Imta statyti daug naujų sanatorijų ir poilsinių, plėsti esamas. Didėjant aptarnaujančiam personalui, augo ir nuolatinis miesto gyventojų skaičius. 1959 m. Druskininkuose gyveno 5765, 1970 m. – 11200, 1976 m. – 14200 žmonių. 1963 m. miestas užėmė 592 ha, 1976 m. – 2200 ha. 1963 m. jame buvo 43 gatvės ir skersgatviai arba jų užuomazgos. Miestas siūlė ne tik gydymo procedūras, gražią aplinką ir mineralinį vandenį, bet ir rūpinosi poilsiautojų laisvalaikiu. „Pasivaikščioję, prisikvėpavę aromatingų pušyno kvapų, pasiirstę ežere valtimi, jūs grįžtate į sanatoriją.
     Vakare – vėl kas nors įdomaus. Kurioje nors sanatorijoje – poilsio vakaras su įdomia programa: linksmais galvosūkiais, pokštais, klausimais – atsakymais, koncertu. Jus kviečia apsilankyti, ateiti į svečius. Kaip nenueisi, kai koncerto metu pasirodys iš Vilniaus atvykę artistai? Į kurortą dažnai atvažiuoja respublikos meno meistrai, įvairūs meniniai kolektyvai. Vasarą – atviroje estradoje, žiemą – sanatorijos klubo salėje, bet visada smagu paklausyti gero koncerto“. Tada Druskininkuose ypač populiarūs buvo saviveiklos kolektyvai: dainų ir šokių ansambliai, chorai, teatro būreliai. 1953 m. surengta Dainų šventė naujame Dainų slėnyje. Išliko ir šimtmečių išbandyta pramoga – kelionė garlaiviu. Reikšmingas kultūrinio gyvenimo įvykis Druskininkuose buvo M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus įsteigimas.

Labai išsiplėtus užstatytai teritorijai, kurios didesnę dalį jau sudarė nauji daugiabučių ir privačių vienbučių namų kompleksai, pradėjus kurtis pramonei, Druskininkai prarado ankstesnį, gana optimalaus dydžio jaukaus kurorto su vyraujančiais želdynais įvaizdį.
     Nors dauguma naujų pastatų buvo statoma už istorinio miestelio ribų, tačiau nemažai visuomeninės paskirties objektų iškilo ir 1837 m. suplanuotoje bei senojo kaimo teritorijoje. Tai – universalinė parduotuvė, kino teatras (1967 m.), paštas (1968 m.), „Nemuno“ sanatorija (1970 m.). Kai kurie jų – Vandens gydyklos (architektai A. ir R. Šilinskai; 1980 m.) atsirado atokiau nuo senųjų pastatų, žaliojoje zonoje, tad, nepaisant išskirtinių formų, gana sėkmingai papildė kurorto architektūrą. Statant istorinėje miesto dalyje naujus objektus, nemaža senosios savitos architektūros medinių pastatų – vilų, pensionatų, gyvenamųjų namų, buvo nugriauta, o daugelis nevykusiai suremontuota (nuardyti bokšteliai ir puošybos elementai, pakeistos jų formos). Bet ir tarybiniais laikais mieste virė gyvenimas, o aplinka buvo prižiūrėta. 1952 m. K. Dineikos rūpesčiu reorganizuotas ir išplėstas tarpukariu veikęs E. Levickos parkas: gimnastikos, sportinių žaidimų aikštelės, atviri baseinai, soliariumai, įkurta dviračių ir slidžių bazė, pėdos taškų akupresūros baseinas. 1964 m. ant Ratnyčėlės upelio buvo įrengtos pirmosios šalyje kaskados – maudyklės su termoprocedūrine. 1981 m. rekonstruotas Gydomosios kūno kultūros parko tęsinys – Saulės vardu pavadintas takas su originaliais suoliukais, pavėsinėmis, tilteliais, aktyvaus poilsio aikštelėmis ir atviromis kaskadomis. Aktyviam poilsiui įrengti ir kiti pasivaikščiojimo bei dviratininkų maršrutai: „Žvaigždžių orbita“, turizmo takas „Grūtas“, dozuoto vaikščiojimo takai. Kurortas buvo puošiamas įvairiomis skulptūromis – nuo socialistinio realizmo stiliaus idėjinių vadų paminklų bei menkaverčių gipso figūrėlių iki Lietuvos meno istorijai reikšmingų kūrinių: „Ratnyčėlė“ (B. Vyšniauskas, 1959), paminklas M. K. Čiurlioniui (V. Vildžiūnas, 1975), „Muzikantas“ (D. Zundelovičius, 1977), „Skrydis“ (G. Karalius, 1978), „Vyturys“ (D. Matulaitė, 1979) ir kt. Kitais monumentaliosios dailės kūriniais buvo gražinamas pastatų vidus ir išorė: granito mozaikomis „Nemunas“ ir „Ratnyčia“ (B. Klova) – Gydyklų fasadas, K. Morkūno vitražais – „Eglės“ sanatorijos biuvetė. 1981 m. „Didžiojo Spalio 64 metinių išvakarėse Druskininkuose, dalyvaujant LKP ir respublikos vyriausybės vadovams, iškilmingai atidengtas paminklas Revoliucijos vadui Leninui. Sukurtas naujas ryškus lietuviškos leninianos puslapis. Monumento kūrėjai – skulptorius, LTSR liaudies dailininkas Napoleonas Petrulis, architektai Aušra ir Romualdas Šilinskai”. 1987 m. švęsta paskutinė kurorto šventė tarybiniais laikais. Ta proga buvo atidaryta Vilniaus alėja su J. ir B. Arčikauskų sukurtomis keraminėmis skulptūromis.
     1988 m. spalio 30 d. pirmą kartą Druskininkuose, vilos „Linksma“ bokšte, oficialiai suplevėsavusi Lietuvos trispalvė skelbė apie ateinančius naujus sveikatos miesto laikus.

Literatūra:

P. Dagilis ir V. Vaikšnoras, Respublikinis Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centras.
J. Drungilas, Kurortinio miestelio ištakos: Druskininkai XVIII a., pranešimo tezės, 2005 m., Druskininkai.
Druskieniki. Szkic literacko-lekarski przez J.I.Kraszewskiego i K.Wolfganga, Wilno, 1848
R. F. Goriačeva, Druskininkų mineraliniai vandenys. Praeities puslapiai, rankraštis, 2005, DMM.
S. Grzegorzewki, Przewodnik po Druskienikach i okolicy, Waszawa, 1908, s. 58, 67
R. Griškaitė, Carlas von  Schmithas ir Druskininkų kurorto pradžia, Lietuvos istorijos metraštis. 2004 metai, 1., Vilnius, 2005, p.93
R. Guzevičiūtė, Europos kostiumo tūkstantmetis, Vilnius, 2001, p. 274
V. Juodakis, Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940, Vilnius, 1996, p. 74.
J. Jušėnaitė, A. Medonis, Druskininkai, Kaunas, 1956 m, p. 86–87.
B. Kondratenka, J. Jančiauskas, Po Druskininkus ir apylinkes, Vilnius, 1968, p. 11.
A. Miškinis, Druskininkai, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. 1, Vilnius, 2002, p. 314–315, 320–323.
A. Suraučius, Per karo okupacijas, Punskas, 2004, p. 231.
Paдioaктивныя Друскеникскiя минеральныяводы, Вильнъ, c. 16, 27, 31, 33, 35, 39.
V. Šaruckij, Druskininkai „Ondyna Druskienickich zrodel“ puslapiuose, Dainava, 2005, Nr. 2, p.12.
Šlovė Didžiajam Spaliui!, Literatūra ir menas, Vilnius, 1981, Nr. 45 (1823), p.1.
V. Valentukevičius, Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais, Druskininkai, 2005, p.28–29