Versija neįgaliesiems
Titulinis / DIIC / Druskininkų istorijos apžvalga

Druskininkų istorijos apžvalga

     Druskininkai – piečiausias Lietuvos miestas, seniausias šalies kurortas, garsėjantis sūriais šaltiniais, švelniu ir šiltu mikroklimatu. Nuo druskingų versmių kildinamas ir vietovės pavadinimas.
     Nors rašytiniuose šaltiniuose Druskininkai pirmą kartą paminėti tik 1636 m., bet žmonių gyvenimo šioje vietoje pėdsakų aptikta net iš akmens amžiaus epochos. XIX a. šviesuomenė – Mineralinių vandenų kurorto statytojai bei entuziastai - tuomet į Druskininkus vyko kaip į tikrą “archeologijos karalystę”. Garsios iš šių vietų surinktos lietuvių istorijos tyrinėtojo T.Narbuto, Druskininkų gydytojų: K.Volfgango ir A.Renjė, pirmojo Mineralinių vandenų prižiūrėtojo K. von Šmito bei lenkų etnografo Z.Glogerio ir kitų archeologinių radinių kolekcijos.
     Iš XIX amžiaus pasiekė mus ir nuomonė, kad lietuvių kovų su Kryžiuočių ordinu metu Druskininkuose, dešiniajame Ratnyčėlės krante, prie pat Nemuno, stovėjo gynybinė pilis.
     XVIII a. Druskininkai tebuvo eilinis Lietuvos kaimas su 5 valstietiškomis sodybomis. Jis priklausė Pervalko seniūnijai, kurią sudarė 2 miesteliai: Pervalkas ir Ratnyčia, 16 kaimų (tarp jų ir Druskininkai) su 1 palivarku, 2 užusieniai (lauko gale esantys nedideli žemės lopinėliai), 3 (suprantama, ir Druskininkų) ežerai ir 3 užutekiai. Pervalko seniūniją, tai reiškia ir Druskininkų kaimą, XVIII a. valdė Oginskių giminė. Druskininkų kaimo šeimose gyveno suaugę tėvai su savo paaugusiais vaikais, taip pat su savo broliais, arba su brolėnais ir jų vaikais, svainiais bei su pagalbininkais: mergomis ir bernais, kurie, matyt, padėdavo apdirbti žemę, pagelbėdavo ūkyje. Populiariausias druskininkiečių vyriškas vardas buvo Kazimieras. Valstiečių pavardės tipiškai lietuviškos, dauguma pravardinės kilmės. Per visą XVIII a. Druskininkuose pastebime nepertraukiamą Sūručių ir Dailidžių giminių tąsą. Įdomu, kad XVIII a. pabaigoje Druskininkų kaime vyravo Sūručių giminė, kurių buvo net 3 šeimos, iš 6. Druskininkiečių kasdieninis gyvenimas perdaug nesiskyrė nuo kitų valstiečių: jie privalėjo mokėti mokesčius, 3 dienas per savaitę atlikti lažą dvare, valdytojui teikti grybų virves, o valdytojas turėjo teisę juos siųsti 3 kartus per metus į Vilnių. Be žemdirbystės, kai kurie druskininkiečiai vertėsi bitininkyste. 1769 m. Laurynas Sūrutis turėjo 15 drevių, o Stanislovas Dailidė tik 2, tačiau to, matyt, pakako, kad aprūpintų medumi likusius kaimynus. Apskritai druskininkiečiai buvo gana pajėgūs valstiečiai. Šio kaimo valstiečiai įvardijami kaip bajorai, tačiau tai nereiškia, kad jie priklausė kilmingųjų luomui. Šis pavadinimas tuo metu įvardijo viršutinį valstietijos sluoksnį: jie buvo ne privataus dvaro valstiečiai, o priklausė valdovo dvarui ir jų išnaudojimas nebuvo toks didelis. XVIII a. pabaigoje Druskininkuose atsirado karčemėlė, kur gyventojai galėdavo liūdnai arba linksmai praleisti laiką. Iki tol druskininkiečiams artimiausios karčemos buvo tik Pervalke ir Ratnyčioje. Išpažinties ir poteriauti jie vykdavo į Ratnyčios bažnyčią, pastatytą dar 1650 m. Tokia druskininkiečių komunikacinė erdvė, prasidėjusi nuo gretimų kaimų ir Ratnyčios ar Pervalko miestelių, nusitęsdavo iki Vilniaus miesto. Tai galėjo stipriai įtakoti druskininkiečių pasaulėžiūrą ir savimonę.
     XVIII a. garsus pasakojimais apie liaudies daktarus Sūručius ir gydymo tikslais jų naudotas stebuklingas Druskininkų versmes. Vietiniai kaimiečiai pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgydavo žaizdotos kojos ir kad gyvuliai, gėrę šios pelkės vandenį, gražėjo ir riebėjo.
 

Atgal Į viršų