Adomas Honoris Kirkoras (1818-1886)

LIETUVA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI 1882 METŲ

Lietuvos Polesėje iš visų mineralinių šaltinių žinomiausi yra Druskininkų mineraliniai vandenys. Ne todėl, kad jie gydomosiomis ypatybėmis pra­lenktų Birštono arba Stakliškių vandenis, bet kad iš pat pradžių jie pateko į labai veiklaus, protingo, praktiško, su meile ir pasiaukojimu 36 metus (1842—1878) čia dirbusio žmogaus rankas. Daktaro Jono Pileckio vardas su Druskininkais taip susijo, kad išskirti jų neįmanoma. Druskininkų mineraliniai vandenys žinomi nuo 1790 metų. Tačiau jais nebuvo naudojamasi, todėl buvo pa­miršti. Tikras jų gyvenimas prasideda 1837 metais.

Druskininkai yra viena iš seniausių krašto gyvenviečių. Dešiniajame Ratnyčios krante, toje vietoje, kur ji įteka į Nemuną, ties Trakų ir Gardino apskričių riba, XIII amžiuje buvo pastatyta gerai įtvirtinta pilis. Malūnėlio kaimelyje, prie didelės daubos, kuri tais laikais jungėsi su Nemunu, ir dabar tebėra jos pamatai. Kryžiuočiams puolant Gardiną, Merkine arba Trakus, Druskininkai visad būdavo kruvinų kovų vieta.

Druskininkai priklausė iždui (dabar – privati nuosavybė). Nuo jų iki Gardino – 40 varstų; nuo Parečės geležinkelio stoties – 14 varstų. Su šia stotimi ketinama juos sujungti atšaka.

Iki 1837 metų apie Druskininkų vandenis nebuvo net kalbos. Jų gydomąsias savybes pir­mas patyrė valstietis Pranas Suraučius. Jam pagi­jus, ta žinia plačiai paplito, ir Druskininkai buvo pastebėti. Leista įrengti vonias, o 1840 metais specialaus pastato statybai valstybė skyrė 25 tūkst. rublių. Gydytoju paskirtas Volfgangas. 1842 metais etatiniu gydytoju tapo Jonas Pileckis, visiškai pasiaukojęs šiai įstaigai. Tuo metu Druskininkai buvo nuošalus kaimelis su keliomis lūšnomis. Ligoniams, vargais negalais radusiems pastogę, vanduo buvo atnešamas kibirais, šildomas namuo­se. Po kelerių metų Druskininkai labai pasikeitė. Dėl nepaprastos Pileckio energijos, jo valia Druski­ninkai kasmet keitėsi. Ant Nemuno kranto, ne­toli Ratnyčios, įkurtas puikus parkas. Tiems, kurie čia maudosi, įrengtos vonios, būtiniausi statiniai, galerija poilsiaujantiems blogu oru, stotis. Buvo statomi privatūs namai. Grieždavo iš Vilniaus atvykęs orkestras. Pastatytas teatras. Poilsiautojams buvo leidžiamas specialus rinkinys „Undinė“, kuriame rašė geriausi rašytojai. Druskininkuose lankėsi garsusis Kraševskis ir net parašė apie juos knygą. Mes pirmą kartą lankėmės Druskininkuose 1852 metais ir patyrėme, kaip patogu čia gydytis, gyventi bei linksmintis. Ligonių kasmet vis daugėjo; tačiau dabar ne vien ligoniai važiuoja į Druski­ninkus. Sunku rasti geresnę vietą vasaros poilsiui. Kiekvienas atvykusysis kreipdavosi į Pileckį. Šis skirdavo butą, o namo savininkas sutikdavo su jo nustatytu mokesčiu. Pileckis gydė, sudarydavo sąlygas ligoniui įvairiai pramogauti. Jo namas nuolat buvo atviras kiekvienam, o gyveno jis poniškai. Kadangi visuomeninė Pileckio padėtis buvo gera, santykiai su žymiais žmonėmis gimi­niški ir draugiški, jis galėjo sumanyti ir realizuoti pačius sudėtingiausius planus. Be Pileckio Druski­ninkuose neapsieidavo joks įvykis. Atvažiuoja artistas ir sumano rengti koncertą – kreipiasi į Pileckį. Smuklėje neskaniai maitina, viešbutyje netvarka – skundžiamasi Pileckiui. Šis vadovauja teatrui, parenka pjesę, skirsto vaidmenis; Pileckis rengia pokylius, iškylas Nemunu. Dirba dieną naktį. Tiesiog neįtikėtinai punktualus; visi darbai padaromi valandų ir minučių tikslumu. Puota. Pileckis šoka mazurką, o po dešimties minučių jau pas sunkią ligonę, seną, neturtingą žydę, paskui – vėl pokylyje. Tai buvo genijus, kurio visur buvo pilna. Visą visuomenę jis užkrėtė gy­vybe ir kryptingumu, globojo neturtinguosius. Šio žmogaus širdis buvo auksinė. Nelaimingąjį jis ne tik parems lėšomis, bet ir nuramins, paguos, patars, kaip elgtis, ir, žinoma, savo ryšiais pasistengs sutvirtinti jo ateitį. Apie prasmingą šio žmogaus veiklą byloja jo rūpesčiu, o neretai ir jo aukomis bei globa Druskininkuose atidarytos įstaigos.

Jis įrengė parką, galerijas, maudykles, stotį; paminėsime dar kelias įstaigas, kurios veikė jo įdėmiai stebimos: 1) 1850 metais atidaryti gailes­tingumo namai, kuriuose kasmet nemokamai gyvendavo bet kurios religijos penkiasdešimt-aštuoniasdešimt žmonių; 2) 200-300 vietų netur­tingų žydų ligoninė, kurios statybą (1852) finan­savo rabinas Abraomas Tregeris; 3) Pileckio tarpininkavimu, valstybės lėšomis 1856 m. pasta­tyta ligoninė nepasiturintiems Gardino ir kitų gretimų gubernijų valdininkams; 4) vaikų prie­glauda.

Pileckis buvo visapusiškai išsilavinęs, turėjo ne tik daug mediko patirties, bet ir kitų gerų bruožų: mokėjo sutarti su žmonėmis, buvo mylimas bei gerbiamas, turėjo geležinės valios ir labai mėgo savo darbą, o tai bene svarbiausia. Štai kodėl Pileckis spėjo padaryti tiek daug gera. Jis mirė 1878 metais, o šviesus jo atminimas išliko ne vien tik Vakarų gubernijose.

Dar reikia pasakyti, kad Druskininkų apy­linkės, Nemuno ir Ratnyčios pakrantės – tiesiog žavingos. Kitas Nemuno krantas priklauso jau Lenkijos Karalystei.

Druskininkuose yra stačiatikių cerkvė ir Romos katalikų bažnyčia, pradėta statyti 1842 metais už aukotas lėšas.

Druskininkuose poilsiauja ir gydosi iki dviejų tūkstančių žmonių, kartais net daugiau. Kurorto sezonas prasideda gegužės viduryje ir trunka iki spalio mėnesio.

Druskininkuose yra visko, kad galima būtų gydytis, normaliai gyventi, netgi naudotis malonu­mais ir pramogomis. Be minėtų visuomeninių ir labdaros įstaigų, yra gerų restoranų, knygynų, krautuvėlių ir krautuvių, turinčių įvairiausių prekių, teatras ir kt.

Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Adomas Honoris Kirkoras. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų, Vilnius: “Mintis”, 1995, p.58-59.